Gimnazijos fojė sieną puošiantis užrašas „Mes čia kartu, mes kartu“ iliustruoja svarbiausius Jūratės Mozūraitienės karjeros pasiekimus – suformuotą gilias tradicijas puoselėjančią ir branginančią mokyklos bendruomenę, išlydėtus šimtus mokinių, kurių širdyse sušvitęs Žiburys nebeužgęsta. D. Pavalkio nuotr.
Agnė KEREIŠIŪTĖ
Gintarė MARTINAITIENĖ
Pasibaigus mokslo metams ir ištuštėjus mokykloms, paskutines darbines dienas jose skaičiuoja du ilgamečiai vadovai. Tad pokalbiui apie tai, kokiomis nuotaikomis ir mintimis šiuo metu gyvena, kviečiame Šakių „Žiburio“ gimnazijos direktorę Jūratę Mozūraitienę ir Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos direktorių Romą Eikevičių.
Prieš daugiau nei keturis dešimtmečius dabartinė Šakių „Žiburio“ gimnazija dar buvo Zigmo Angariečio vidurine mokykla. Laikui bėgant įvyko begalė pokyčių – mokykla keitė pavadinimus, kraustėsi į kitus pastatus, pasaulin išleido šimtus auklėtinių. Visus tuos keturis dešimtmečius gimnazijos gyvenime dalyvavo ir 28-erius metus jai vadovavo J. Mozūraitienė. Tačiau, kaip teigia pedagogė, viskam ateina pradžia, viskam ateina ir pabaiga.
„Pabaiga nėra labai malonus reikalas, bet mokykla yra vieta, kur tarp mokinių ir darbuotojų amžiaus skirtumas ir taip yra labai didelis, o dabar aš jau išleidžiu savo buvusių mokinių vaikus. Mokyklai reikia jaunų veidų, reikia užleisti vietą“, – su šypsena kalba direktorė.
Į artėjantį atsisveikinimą J. Mozūraitienė žiūri ramiai ir racionaliai, kaip ir dera matematikams. O būtent nuo meilės šiam mokslui viskas ir prasidėjo – baigusi mokyklą ji pasirinko matematikos studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Nors studijuodama rimtai svarstė apie galimybę gyvenimą kurti sostinėje, tačiau vis dėlto grįžo į Šakius. Čia kilti karjeros laipteliais taip pat padėjo matematika.
„1990 m. tapau pavaduotoja, nes reikėjo žmogaus, kuris sudarytų tvarkaraščius – buvo žiūrima į matematikus. Jei ne matematika, pavaduotoja nebūčiau tapusi. Po ketverių metų direktorius Vytautas Alinskas pasiūlė užimti jo vietą. Man buvo 36-eri metai, daugelis kolegų buvo už mane vyresni, dalis jų anksčiau buvo mano mokytojais“, – prisimena pašnekovė.
28-erius metus trukusios kelionės pradžia nebuvo lengva – pečius užgulė didžiulė atsakomybė, teko rasti sau vietą ugdymo įstaigų vadovų rate. Visgi mokyklos bendruomenė naująją vadovę priėmė šiltai, kilusius sunkumus padėjo įveikti ir besąlygiškas šeimos palaikymas. Pasak moters, šios pareigos niekada neleido užsisėdėti vietoje, nes jos reikalavo atvirumo pokyčiams ir nuolatinio tobulėjimo.
„Žmogui reikia labai daug prisitaikymo ir nuolatinio mokymosi. Jei galvoji, kad visuomet viską darysi taip pat, tai žuvęs reikalas“, – įžvalgomis dalijasi J. Mozūraitienė.
Peržvelgdama mokyklos raidą, direktorė išskiria keletą lūžio momentų. Anot jos, pirmasis įvyko 1990 m., kuomet įsikūrė dabartinė „Varpo“ mokykla.
„Kai atsirado antra vidurinė mokykla, ji buvo graži, o mūsiškė – apšepusi. Reikėjo sugalvoti, ką daryti, kad turėtume su kuo dirbti, nes visi mokiniai norėjo į naują, gražią mokyklą. Tada kilo mintis mūsų mokyklą paversti gimnazija“, – sako direktorė.
Ilgus metus gabiausius rajono mokinius ugdžiusi gimnazija savotišką sukrėtimą patyrė ir tuomet, kai liko vienintele vidurinį ugdymą suteikiančia mokykla Šakiuose. Vėliau, Šakių „Varpo“ mokykloje panaikinus 9–10 klases, į gimnaziją teko priimti visus norinčius.
Tad žengti koja kojon su laiku skatino ir besikeičiantys mokiniai. Tiesa, į kalbas apie vis „prastėjančias kartas“ moteris numoja ranka. Pasak jos, vaikų poreikiai kinta, tačiau esminiai buvo ir bus tokie pat.
„Yra toks posakis – kaip radome, taip paliksime. Vyresni dažnai skundžiasi jaunesnėmis kartomis, sako, kad jų laikais vienų ar kitų dalykų nebuvo. Taip, nebuvo kompiuterių, ekranai nesislankiojo. Dabar visa tai yra, bet žmogui vis tiek reikia širdies, šilumos, pasitikėjimo, užuojautos. Šitų dalykų visada reikės“, – mąsto direktorė, pridurdama, kad laikui nepavaldus ir gero mokytojo apibrėžimas – tokiu visuomet bus vadinamas tas, kuris vaikus užjaučia, stengiasi dėl jų.
Na, o paklausta apie nuveiktus darbus, kuriais labiausiai didžiuojasi, ilgametė vadovė pabrėžia, jog didžiausią džiaugsmą jai kelia užmegzti santykiai, mokinių šiluma: „Žinote, nuperki visko, pagražini, bet didžiausias džiaugsmas yra tai, kad mokiniai prisimena, o kiti dalykai... Kai buvau jauna, galvojau, kad pradėsime dirbti, suremontuosime, pagražinsime, bet vėliau supratau, kad viskas yra laikina, viskas, ką padarai, yra laikina. Mano auklėtiniai vis dar kviečia mane į susitikimus ir vis dar auklėtoja vadina. Tas ir yra svarbiausia.“
Užvėrusi gimnazijos duris, pabėgti iš švietimo pasaulio moteris neketina.
„Pailsėsiu, rugpjūčio pabaigoje nuvažiuosiu į Angliją, pabūsiu močiute. Vėliau planuoju prisidėti prie Trečiojo amžiaus universiteto veiklos, o ir matematikos neketinu užmiršti. Aš 42-ejus metus dirbau švietime, nieko daugiau nemoku“, – juokiasi J. Mozūraitienė, į gimnazijos vadovo kėdę atsisėsiančiam žmogui linkėdama kantrybės ir įsiklausymo į tuos, kurie jau čia yra.
Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos direktorius Romas Eikevičius šiai įstaigai vadovavo 38-erius metus ir sako, kad artėjant išėjimo dienai širdis visgi virpa, nes mokyklai atiduoti ilgi darbo metai, o veikla tiesiog įaugusi į kraują. D. Pavalkio nuotr.
Liepos 29-ąją oficialiai mokyklos duris užvers ir kitas ilgametis mokyklos vadovas, Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos direktorius Romas Eikevičius, šiai įstaigai vadovavęs 38-erius metus. Prieš tai ketverius metus jis vadovavo Keturnaujienos mokyklai, o pedagoginio darbo stažas fiziko išsilavinimą turinčio direktoriaus siekia 46-erius metus.
Vyras atviras – nors supranta, kad laikas išeiti, užleisti vietą kitiems, bet vis labiau artėjant tai dienai apima ir dviprasmiškos nuotaikos, psichologiškai nėra lengva užbraukti brūkšnį veiklai, kuriai atidavei didžiulę dalį gyvenimo. Juolab kad užvėrus mokyklos duris darbas nesibaigdavo, tekdavo galvoti, spręsti darbines situacijas.
„Bus keista, bet rugpjūčio pradžioje turėsiu kelionę, o su visu kolektyvu atsisveikinsiu Rugsėjo 1-ąją, nes jau į kraują įaugę, kad mūsų nauji metai prasideda nuo rugsėjo“, – sako direktorius ir išduoda, kad pradėjęs naujus metus be mokyklos jis pirmiausiai svajoja apie laiką sau, keliones, nori aktyviau užsiimti daržininkyste, sodininkyste ar imtis meistrystės, svajoja apie anūkus, o idėjų, sako pašnekovas, tikrai dar galvoje pilna.
Visgi jeigu dabar reiktų rinktis, jis labai svarstytų, ar rinktis tokį darbinį kelią, kokiu ėjo. Juokaudamas prisimena ir pokalbį su buvusiu tuomet dar vidurinės Kudirkos Naumiesčio mokyklos direktoriumi Antanu Šoliūnu, kuriam R. Eikevičius sakęs, kad daugiausiai mokyklai vadovausiąs kokius 10 metų, tačiau, panašu, tuomet prisišnekėjęs...
„Tikrai nežavi, nes labai didelė atsakomybė, daug biurokratijos, trūksta ir pasitikėjimo vadovu. Kartais susiduri su tokiom situacijom, kai tiesiog nusvyra rankos, įstatymai prasilenkia. O ir atlyginimas nežavi“, – darbo trūkumus vardija R. Eikevičius.
Atsigręždamas į tuos laikus, kai pradėjo dirbti, ir lygindamas su tuo, kas yra dabar, Vinco Kudirkos gimnazijos vadovas pripažįsta – pokyčiai akivaizdūs, tačiau toli gražu ne visi žavintys. Jau vien mokinių skaičiaus pokyčiai daugiau nei akivaizdūs. Jam pradėjus dirbti šioje mokykloje mokėsi 900 vaikų, o dabar jų skaičius nesiekia nei 300.
„Labai jaučiasi mokinių atsipalaidavimas, pareigos jausmo praradimas. Liūdniausia, kai gabus mokinys, tikrai galintis daug pasiekti, nenusiteikęs darbui, nes jaunatviškos mintys kitur. Tačiau pasikeitė ir daugelio tėvų požiūris. Yra tėvų, kurie galvoja, kad jeigu vaikas nenori, tai kam viso to bereikia...“ – mintimis dalijasi pašnekovas ir apgailestauja dėl tokių situacijų, kai probleminius klausimus sprendi kartu su tėvais ir matai, kad visgi reikia auklėti ne vaiką, o tėvus...
Apgailestauja ir dėl sparčiai didėjančio specialiųjų poreikių turinčių mokinių skaičiaus – jų anksčiau būdavo vienas kitas, o dabar jų skaičius sudaro maždaug 10 proc. visų mokinių. Galų gale, svarsto pedagogas, mokytojo prestižas ne keliamas, o mažinamas. Kad tai keistųsi, turi keistis visos visuomenės požiūris.
Visgi džiaugiasi, kad kol kas gimnazijoje nėra pedagogų stokos, kolektyve pavyko palaikyti gerą mikroklimatą, nors pripažįsta, kad namų be dūmų nėra ir visko buvę, tačiau mobilizuoti visus viena kryptimi buvo vienas iš direktoriaus prioritetų.
Gerų žodžių jis negaili ilgametei savo pavaduotojai Vidmantai Venciuvienei, kuri taip pat ketina atsisveikinti su mokykla, ir sako, jog didelis jos nuopelnas, kad jis šiose pareigoje išbuvo taip ilgai. Kodėl? Todėl, kad visuomet jautęs palaikymą, tarpusavio supratimą, pasikliovęs kompetencija.
Nors tik keletą metų mokykloje dirbo, bet dideliu ramsčiu direktoriui tapo pavaduotojas ūkiui Bernardinas Petras Vainius, kuris irgi planuoja baigti darbinę veiklą. Tad išties gimnazijoje nubyrės nemažas branduolys senbuvių, o naujajam vadovui teks burti naują administracijos komandą. Iššūkių bus, pripažįsta R. Eikevičius, ir vardija, kad vienas svarbiausių, ar pavyks ir kiek ilgai pavyks Kudirkos Naumiestyje išlaikyti gimnaziją, tad kelti jos prestižą išties svarbu, sėkmingai dalyvauti „Tūkstantmečio mokyklų“ projekte taip pat vienas iš prioritetų ir didesnių išbandymų. O kol dar mokyklos senbuviai sparčiai sukasi, darbai čia nestovi vietoje – remontuojama viena mokyklos dalis, kur kabinetai buvo tikrai prasti, tad siekiama juos visapusiškai atnaujinti, taip pat nebaigtas saulės baterijų projektas, gal pavyks įrengti ir patalpą, kuri būtų it nusiraminimo kambarys specialiųjų poreikių turintiems vaikams.
„Kiek dar galim ir spėsim, norim padaryti ir palikti, ką galime geriausiai“, – sako R. Eikevičius ir savo įpėdiniui linki stiprybės visiems sunkumams įveikti, nes kartais sistemos, pokyčių neįmanoma pakeisti, belieka su jais susitaikyti.
Liepos 29-ąją oficialiai mokyklos duris užvers ir kitas ilgametis mokyklos vadovas, Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos direktorius Romas Eikevičius, šiai įstaigai vadovavęs 38-erius metus. Prieš tai ketverius metus jis vadovavo Keturnaujienos mokyklai, o pedagoginio darbo stažas fiziko išsilavinimą turinčio direktoriaus siekia 46-erius metus.
Vyras atviras – nors supranta, kad laikas išeiti, užleisti vietą kitiems, bet vis labiau artėjant tai dienai apima ir dviprasmiškos nuotaikos, psichologiškai nėra lengva užbraukti brūkšnį veiklai, kuriai atidavei didžiulę dalį gyvenimo. Juolab kad užvėrus mokyklos duris darbas nesibaigdavo, tekdavo galvoti, spręsti darbines situacijas.
„Bus keista, bet rugpjūčio pradžioje turėsiu kelionę, o su visu kolektyvu atsisveikinsiu Rugsėjo 1-ąją, nes jau į kraują įaugę, kad mūsų nauji metai prasideda nuo rugsėjo“, – sako direktorius ir išduoda, kad pradėjęs naujus metus be mokyklos jis pirmiausiai svajoja apie laiką sau, keliones, nori aktyviau užsiimti daržininkyste, sodininkyste ar imtis meistrystės, svajoja apie anūkus, o idėjų, sako pašnekovas, tikrai dar galvoje pilna.
Visgi jeigu dabar reiktų rinktis, jis labai svarstytų, ar rinktis tokį darbinį kelią, kokiu ėjo. Juokaudamas prisimena ir pokalbį su buvusiu tuomet dar vidurinės Kudirkos Naumiesčio mokyklos direktoriumi Antanu Šoliūnu, kuriam R. Eikevičius sakęs, kad daugiausiai mokyklai vadovausiąs kokius 10 metų, tačiau, panašu, tuomet prisišnekėjęs...
„Tikrai nežavi, nes labai didelė atsakomybė, daug biurokratijos, trūksta ir pasitikėjimo vadovu. Kartais susiduri su tokiom situacijom, kai tiesiog nusvyra rankos, įstatymai prasilenkia. O ir atlyginimas nežavi“, – darbo trūkumus vardija R. Eikevičius.
Atsigręždamas į tuos laikus, kai pradėjo dirbti, ir lygindamas su tuo, kas yra dabar, Vinco Kudirkos gimnazijos vadovas pripažįsta – pokyčiai akivaizdūs, tačiau toli gražu ne visi žavintys. Jau vien mokinių skaičiaus pokyčiai daugiau nei akivaizdūs. Jam pradėjus dirbti šioje mokykloje mokėsi 900 vaikų, o dabar jų skaičius nesiekia nei 300.
„Labai jaučiasi mokinių atsipalaidavimas, pareigos jausmo praradimas. Liūdniausia, kai gabus mokinys, tikrai galintis daug pasiekti, nenusiteikęs darbui, nes jaunatviškos mintys kitur. Tačiau pasikeitė ir daugelio tėvų požiūris. Yra tėvų, kurie galvoja, kad jeigu vaikas nenori, tai kam viso to bereikia...“ – mintimis dalijasi pašnekovas ir apgailestauja dėl tokių situacijų, kai probleminius klausimus sprendi kartu su tėvais ir matai, kad visgi reikia auklėti ne vaiką, o tėvus...
Apgailestauja ir dėl sparčiai didėjančio specialiųjų poreikių turinčių mokinių skaičiaus – jų anksčiau būdavo vienas kitas, o dabar jų skaičius sudaro maždaug 10 proc. visų mokinių. Galų gale, svarsto pedagogas, mokytojo prestižas ne keliamas, o mažinamas. Kad tai keistųsi, turi keistis visos visuomenės požiūris.
Visgi džiaugiasi, kad kol kas gimnazijoje nėra pedagogų stokos, kolektyve pavyko palaikyti gerą mikroklimatą, nors pripažįsta, kad namų be dūmų nėra ir visko buvę, tačiau mobilizuoti visus viena kryptimi buvo vienas iš direktoriaus prioritetų.
Gerų žodžių jis negaili ilgametei savo pavaduotojai Vidmantai Venciuvienei, kuri taip pat ketina atsisveikinti su mokykla, ir sako, jog didelis jos nuopelnas, kad jis šiose pareigoje išbuvo taip ilgai. Kodėl? Todėl, kad visuomet jautęs palaikymą, tarpusavio supratimą, pasikliovęs kompetencija.
Nors tik keletą metų mokykloje dirbo, bet dideliu ramsčiu direktoriui tapo pavaduotojas ūkiui Bernardinas Petras Vainius, kuris irgi planuoja baigti darbinę veiklą. Tad išties gimnazijoje nubyrės nemažas branduolys senbuvių, o naujajam vadovui teks burti naują administracijos komandą. Iššūkių bus, pripažįsta R. Eikevičius, ir vardija, kad vienas svarbiausių, ar pavyks ir kiek ilgai pavyks Kudirkos Naumiestyje išlaikyti gimnaziją, tad kelti jos prestižą išties svarbu, sėkmingai dalyvauti „Tūkstantmečio mokyklų“ projekte taip pat vienas iš prioritetų ir didesnių išbandymų. O kol dar mokyklos senbuviai sparčiai sukasi, darbai čia nestovi vietoje – remontuojama viena mokyklos dalis, kur kabinetai buvo tikrai prasti, tad siekiama juos visapusiškai atnaujinti, taip pat nebaigtas saulės baterijų projektas, gal pavyks įrengti ir patalpą, kuri būtų it nusiraminimo kambarys specialiųjų poreikių turintiems vaikams.
„Kiek dar galim ir spėsim, norim padaryti ir palikti, ką galime geriausiai“, – sako R. Eikevičius ir savo įpėdiniui linki stiprybės visiems sunkumams įveikti, nes kartais sistemos, pokyčių neįmanoma pakeisti, belieka su jais susitaikyti.
Diana iš Panovių:
