Kembridžą baigęs lukšietis nori būti savo laimės kalviu

burksaitis_adasAsta GVILDIENĖ

Prieš savaitę viename iš pačių prestižiškiausių pasaulio universitetų - Kembridžo universitete (Didžioji Britanija) lukšiečiui Adui Burkšaičiui buvo įteiktas bakalauro diplomas. Kiekvienais metais į maždaug 3200 vietų pretenduoja dešimtys tūkstančių stojančiųjų iš viso pasaulio, todėl čia patekti mokytis labai sunku. Po trejų metų intensyvaus mokymosi Adas planuoja daryti pertrauką ir kurį laiką padirbėti, o po to galbūt pratęsti mokslus Izaoko Niutono ir kitų žymių mokslininkų Alma Mater.

Nuotr. A. Burkšaitis (dešinėje) universitetą šiais metais baigė kartu su dar vienu lietuviu, vilniečiu Povilu Joniškiu.

Patiko mokymosi sistema

„Besimokydamas Kembridžo universitete esi taip užkrautas darbu, kad, rodos, tie treji metai prabėgo kaip du mėnesiai. Mokymosi sistema sudaryta taip, kad aštuonias savaites esi „užkimštas“, tiesiogine ta žodžio prasme, informacija, o kitas penkias savaites „atostogauji“ - pats kartojiesi viską, nes per tokį trumpą laiką tiek, kiek gauni žinių, neįmanoma išmokti. Vienintelis klausimas, į kurį turi sau atsakyti: Ar tu tiek nori mokytis, tiek užkrauti save žiniomis? - tikino vaikinas, sėkmingai studijavęs kompiuterijos mokslus. – Paskutinius du mėnesius jaučiausi taip, tarsi niekada nebūčiau išėjęs iš bibliotekos. Aišku, mokytis buvo sunku, tačiau man priimtina pati mokymosi sistema. Pripratau prie to režimo ir niekada neleidau sau atsipalaiduoti.“
 
Skirtumas tas, kad dėstytojas Kembridžo universitete nėra vertintojas. Jis tik išdėsto savo dalyką ir niekuo nėra įpareigotas. Žinių patikra, tuo, kaip tu mokaisi, rūpinasi kitas žmogus, kuris vadinamas supervaizeriu (supervisor). Jis padeda mokytis, paaiškina tai, kas neaišku. Jei iškyla kokių didelių nesutarimų, supervaizerį, kuris rūpinasi dar vieno studento mokymusi, galima pakeisti. Dėl to reikia kreiptis į savo mokslo studijų vadovą, kuris, pasak lukšiečio, seka lankomumą ir neleidžia atsipalaiduoti, primindamas, kur tu esi ir ką turi daryti. Be jų kiekvienam universiteto studentui yra paskirtas dar ir trečias žmogus, kuris rūpinasi buitimi, apgyvendinimu ir t.t.

Jautė ypatingą aplinką

Ado teigimu, šiame universitete nebuvo stengiamasi išmokyti kažko praktiško, ką kiekvienas, jo manymu, ir taip gali išmokti. Čia buvo dėstoma daugiau teorija, grindžiama tuo, jog, turint pamatus, galima kilti aukščiau. „Visa mokymosi filosofija – įgyti kuo daugiau žinių ir tapti geru specialistu, - teigė jis. – Tačiau daugiausiai šis mokymasis davė žmogiškojo faktoriaus prasme. Čia visada jaučiau ypatingą aplinką, ypatingą tarpusavio bendravimą, galimybę studentams mokytis vieniems iš kitų.“

Nors lukšietis ir nesimokė Lietuvoje, jo manymu, Kembridžo universitete stipresnė mokymo sistema ir tai logiška. Čia surinkus ir uždarius į vieną vietą daug gabių jaunų žmonių – jie kažką padarys, net ir nemokomi. Labiausiai jam patiko denotacinės semantikos mokslas, nagrinėjantis programavimo kalbą ir jos savybes.

Adas nebuvo vienintelis lietuvis Kembridžo universitete. Čia mokėsi dar apie 40 studentų iš Lietuvos, daugiausiai iš Vilniaus licėjaus, čia įsikūrusi ir lietuvių bendruomenė. Pasak jo, kadangi į Kembridžo universitetą priimami tik patys gabiausi, o pati mokymosi sistema neleidžia net trumpam atsipalaiduoti, išmetimo iš mokyklos atvejai labai reti – jauni žmonės iš viso pasaulio čia susirenka studijuoti, o ne studentauti. Visiems studentams Adas linkėjo siekti savo tikslo iki galo, laikytis apsisprendimo, nesižvalgyti atgal ir nedvejoti.

Labai sunku nebuvo

Paklausus, apie gyvenimą svetimame krašte, ko labiausiai ten trūko, lukšietis minutei susimąstė. Kadangi maistui nėra reiklus, nesunkiai prisitaikė prie angliškos virtuvės. Aišku, valgyti tik viešosiose maitinimo įstaigose, kaip ir visur, taip ir ten yra labai brangu. Taupiau pirkti maisto produktus ir valgį gamintis pačiam, todėl kiekvienas apsilankymas studentų valgykloje gerokai pratuštindavo piniginę.

„Labai sunku nebuvo. Į Lietuvą grįždavau gana dažnai, todėl didelio artimųjų ilgesio nejaučiau, - pasakojo Adas. - Labiau ilgėjausi bendravimo gimtąja kalba ir mūsų lietuviškos gamtos. Todėl, kaip bebūtų keista, studijuodamas universitete radau laiko ir lietuviškų knygų skaitymui.“

Turi apsispręsti

Norėdamas gauti gilesnį, pasak Ado,  fundamentalų mokymą ir įgyti daugiau patirties, pabendrauti su labai kompetentingais žmonėmis, savo dalyko žinovais, pajusti tą ypatingą aukštosios mokyklos atmosferą, Adas pasirinko studijas Didžiojoje Britanijoje. „Mokydamasis Lietuvoje, nebūčiau gavęs tokio „gyvo“ mokslo, kokį gavau Kembridžo universitete, - tikino lukšietis. – Beje, man pasisekė, nes už vienerius studijų metus aš mokėjau apie 4 tūkst. svarų, o nuo šių metų mokslas pabrango daugiau kaip du kartus ir kainuoja apie 10 tūkst. svarų metams.“

Likti Lietuvoje ar grįžti į Didžiąją Britaniją? Į šį klausimą šiuo metu vaikinui atsakyti sunkiausia. Tai priklausys nuo jo apsisprendimo. „Norėčiau likti Lietuvoje, tačiau vienintelė problema – čia dirbant pagal mano specialybę sunku įgyti  profesionalios patirties, -  dalijosi abejonėmis jaunuolis. – Kurti kažką savo kol kas nėra galimybių. Gyvenimo esmė – aiškus tikslas. Sunkiausia – neapsisprendimas. Ką rinktis? Mėgstamą veiklą ar pinigus? Liūdniausia, kad pasirinkus pinigus, netenki mėgavimosi tuo, ką darai. Aš noriu būti savo laimės kalviu.“

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Kaip kovoti prieš žiaurų elgesį su gyvūnais?

klausimelis 04 26Mindaugas iš Zapyškio:

Nepriklausomai, kur laikomas šuo, ant grandinės ar voljere, reikia jam sudaryti sąlygas. Nelaikyčiau žiauriu elgesiu su gyvūnu, jei jis ant grandinės gali lakstyti po visą kiemą. Kartais grandinė gali suteikt šuniui daugiau laisvės nei gyvenimas voljere. Manau, ir dabar yra numatytos pakankamai griežtos bausmės kovai prieš žiaurų elgesį su gyvūnais, nes, kiek žinau, yra ir baudžiamoji atsakomybė – laisvės atėmimo bausmė.

klausimelis 04 26 2

Lina iš Šakių:

Manau, kad pririšti šunį prie grandinės nėra blogai, bet tokie įvykiai, kai norima jais atsikratyti itin žiauriais būdais, yra netoleruotini. Jei jau nėra galimybės ar noro laikyti šuns ar katės, galima kreiptis į gyvūnų globos įstaigas, bet ne kažkur išvežt ir atsikratyt. Manau, kad už žiaurų elgesį su gyvūnu bauda nuo 200 iki 1 tūkst. eurų jau būtų žmogui bausmė.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.