Medaus gamybos ceche besidarbuojanti bitininkė Jolita Avdejenkovienė ir jos dukra Justė, rodo atakiavimo įrenginį, kurį įsigijus gamybos procesas tapo daug efektyvesnis. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Prieš daugiau nei dešimtmetį į gimtąjį rajoną su šeima grįžusi Jolita Avdejenkovienė iš tėvų perėmė bitininkystės ūkį. Kodėl buvusi gidė neatsispyrė gimtinės traukai ir kaip šeimai sekasi plėtoti verslą, šiandien kalbamės su lukšiečių šeima.
Iš kartos į kartą
Dažnai medaus gaminimo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą. Gražus toks kartų kaitos ūkyje pavyzdys – bitininkų Avdejenkovų šeima. J. Avdejenkovienė, kilusi iš Patašinės kaimo (Griškabūdžio sen.), buvusių didžiausių rajono bitininkų Laimutės ir Antano Ruočkų dukra, 2008 metais iš tėvų perėmė bitininkystės ūkį, ir iki šiol rūpinasi bitėmis ir tęsia šeimos medaus gaminimo tradicijas.
Moteris pasakoja, kad su bitėmis užaugo. Tėveliai laikė iki 300 avilių, todėl visas vasaras ji darbavosi bityne kartu su dviem seserimis – daugiausia, kaip tada buvo įprasta, rankomis sukdavo medų. Moteris šiandien šypsosi sakydama, kad tuomet, jaunystėje, labiausiai norėjosi laisvadienio ir išsimiegoti.
Pabaigusi mokyklą Jolita pasirinko geografijos mokytojos profesiją, įgyvendino ir savo svajonę – dirbo gide, turistus lydėdavo į Laplandiją, Didžiojo Baltijos kruizo metu, o vasarą sugrįždavo į Patašinę padėti tėvams prie bičių.
2008 metais 30 ha žemės ir bitininkystės ūkį, apie 200 bičių šeimų, tėveliai perdavė Jolitai ir jos vyrui Michailui. Šeima paliko savo darbus ir iš Vilniaus persikėlė gyventi į Patašinę. Pasak pašnekovės, galvojo, kad bitininkyste užsiims tik laikinai.
„Pirmas pusmetis ūkininkauti buvo tikra katastrofa, juk buvom laisvi, jauni žmonės. Galvojom, kad viskas bus laikinai. Kaip jaunieji ūkininkai gavom paramą – naują traktorių, na, ir įsivažiavom, supratom, kad į ūkį daug investuota ir atgal kelio nėra“, – pasakojo J. Avdejenkovienė.
Modernizavo ūkį
Prieš metus Jolita ir Michailas su dviem vaikais Juste ir Mantu persikėlė gyventi į, anot Jolitos, patį gražiausią jai miestelį Lukšius, o bityno aviliai įkurdinti ir Patašinės, ir Lukšių apylinkėse. Dabar jau tėvai atskuba patalkininkauti bityne, tėtis išlydo vašką, padeda išimti bičių duonelę, džiaugiasi tėvų pagalba Jolita.
Savo namuose bitininkė mus vaišina pupų medumi ir sako, kad jai pats skaniausias – pavasarinis pienių medus, nors įspėja, kad jis gana „riebus“. Šeima mėgsta ir Lukšių varškę, kurią pagardina šviežiu medumi.
J. Avdejenkovienė pripažįsta, kad šiandien bitininkavimas skiriasi nuo to, kuriuo užsiimdavo tėvų ūkyje. Modernizuotame medaus gamybos ceche sumontuoti nauji įrenginiai – elektrinis automatinis medsukis, korių atakiavimo staklės. Patalpoje šilta ir sausa.
„Nupirkus šiuos įrengimus mūsų darbas tapo efektyvesnis, medaus gamyba trunka tik kelias valandas, su dabartiniu medsukiu galima išsukti 48 korius per 10 minučių. Tačiau pirmiausia medaus koriai dedami į atakiavimo įrenginį, atakiuoti koriai nuvalomi su atakiavimo šakute, kad į sukamą medų patektų kuo mažiau vaško priemaišų“, – kaip vyksta medaus gamybos procesas pasakoja J. Avdejenkovienė.
Nesaldūs metai
Avdejenkovų šeima medaus didmeną realizuoja Vokietijoje, Danijoje, turi klientų Vilniuje ir Lukšiuose. Pasak bitininkės, per metus medaus prisuka labai įvairiai – nuo 3 iki 7 tonų. Bityne dominuoja Bakfasto bičių veislė.
„Šiemet medaus derlius prastas. Nebuvo šaltos žiemos, todėl neiššalo bičių žudikės erkės, ūkyje žuvo apie 30–40 bičių šeimų. Iš 150 liko 123 šeimos, todėl jų pakeitimui patys formuojam 100 šeimelių“, – bitininkavimo rūpesčiais dalijasi Jolita ir nerimauja, kad netolimoje ateityje bitės gali išnykti dėl per didelio pesticidų naudojimo žemės ūkyje ir klimato kaitos. Anot jos, galimai šiemet medaus buvo mažai todėl, kad karštis, liūtys padarė neigiamą įtaką žiedų ir nektaro kiekiui augaluose. Šiųmetis derlius – vos pusantros tonos iš didelio bityno.
„Šie metai nuostolingi, bet gyvenimas tęsiasi, yra dar žemės ūkis, be jo būtų suku pragyventi“, – įsitikinusi pašnekovė.
Šiemet bitininkai planuoja dar kartą imti medų tuomet, kai sužydės garstyčios, o dabar bites turi maitinti, nes visiškai nėra vasaros žiedų. Pasak J. Avdejenkovienės, kasmet bitėms maitinti perka apie dvi tonas cukraus.
Teiraujamės apie bitininkavimo tendencijas Lietuvoje. Pašnekovė sako, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau bitininkų, medaus daugėja, o jo kaina vis dar labai žema, ir perkamas šis naudingas produktas vangiai.
„Medų žmonės linkę dovanoti, tačiau tai yra mūsų šeimos verslas, mūsų duona. Kažkodėl kai medų dovanoji, žmogus dėkoja, o kai reikia pirkti – gaili“, – pasakoja Jolita ir sako, kad realizuoti medų darosi vis sunkiau, vis mažiau žmonės domisi grynu, Lietuvos laukuose surinktu medumi – jį sėkmingai keičia įvežtas žemesnės kokybės produktas iš Kinijos ar Ukrainos.
Trūksta laisvalaikio
Pasak pašnekovės, ūkyje darbas darbą gena, šiomis saulėtomis dienomis vyras kulia javus, o pabaigę rugiapjūtę skubės į bityną apžiūrėti bičių šeimelių, imti bičių duonelės. Jolita atvirauja, kad vasaros parduotos, pats darbymetis – per medunešį, kartais tenka ir šeimos švenčių atsisakyti, tik žiemą šiek tiek atsikvepia. Pasak bitininkės, pats pagrindinis darbuotojas ūkyje – vyras Michailas, o Jolita turi ir daugiau pomėgių: dainuoja, groja akordeonu, kanklėmis, sako, buvo laikas, kai grojo net penkiuose ansambliuose Vilniuje ir Patašinėje.
Šiandien Avdejenkovai po truputį įsilieja į Lukšių bendruomenės gyvenimą: Michailas – žvejys, entuziastams padeda tvarkyti Lukšių tvenkinio pakrantes.
Paklausta apie ateities planus bitininkė sako, kad kol kas bičių šeimų skaičiaus nedidins, dar turi pabaigti įrengti gamybos patalpą, kurioje Jolita norėtų rengti edukacinius užsiėmimus.
„Mano didžiausias troškimas, kad nemirtų bitės, kad šeimos verslas tęstųsi.Tiek investuota, tiek širdies įdėta“, – pokalbį baigia J. Avdejenkovienė ir prisipažįsta, kad labiausiai pasiilgsta... knygų skaitymo.
Moteris pasakoja, kad su bitėmis užaugo. Tėveliai laikė iki 300 avilių, todėl visas vasaras ji darbavosi bityne kartu su dviem seserimis – daugiausia, kaip tada buvo įprasta, rankomis sukdavo medų. Moteris šiandien šypsosi sakydama, kad tuomet, jaunystėje, labiausiai norėjosi laisvadienio ir išsimiegoti.
Pabaigusi mokyklą Jolita pasirinko geografijos mokytojos profesiją, įgyvendino ir savo svajonę – dirbo gide, turistus lydėdavo į Laplandiją, Didžiojo Baltijos kruizo metu, o vasarą sugrįždavo į Patašinę padėti tėvams prie bičių.
2008 metais 30 ha žemės ir bitininkystės ūkį, apie 200 bičių šeimų, tėveliai perdavė Jolitai ir jos vyrui Michailui. Šeima paliko savo darbus ir iš Vilniaus persikėlė gyventi į Patašinę. Pasak pašnekovės, galvojo, kad bitininkyste užsiims tik laikinai.
„Pirmas pusmetis ūkininkauti buvo tikra katastrofa, juk buvom laisvi, jauni žmonės. Galvojom, kad viskas bus laikinai. Kaip jaunieji ūkininkai gavom paramą – naują traktorių, na, ir įsivažiavom, supratom, kad į ūkį daug investuota ir atgal kelio nėra“, – pasakojo J. Avdejenkovienė.
Modernizavo ūkį
Prieš metus Jolita ir Michailas su dviem vaikais Juste ir Mantu persikėlė gyventi į, anot Jolitos, patį gražiausią jai miestelį Lukšius, o bityno aviliai įkurdinti ir Patašinės, ir Lukšių apylinkėse. Dabar jau tėvai atskuba patalkininkauti bityne, tėtis išlydo vašką, padeda išimti bičių duonelę, džiaugiasi tėvų pagalba Jolita.
Savo namuose bitininkė mus vaišina pupų medumi ir sako, kad jai pats skaniausias – pavasarinis pienių medus, nors įspėja, kad jis gana „riebus“. Šeima mėgsta ir Lukšių varškę, kurią pagardina šviežiu medumi.
J. Avdejenkovienė pripažįsta, kad šiandien bitininkavimas skiriasi nuo to, kuriuo užsiimdavo tėvų ūkyje. Modernizuotame medaus gamybos ceche sumontuoti nauji įrenginiai – elektrinis automatinis medsukis, korių atakiavimo staklės. Patalpoje šilta ir sausa.
„Nupirkus šiuos įrengimus mūsų darbas tapo efektyvesnis, medaus gamyba trunka tik kelias valandas, su dabartiniu medsukiu galima išsukti 48 korius per 10 minučių. Tačiau pirmiausia medaus koriai dedami į atakiavimo įrenginį, atakiuoti koriai nuvalomi su atakiavimo šakute, kad į sukamą medų patektų kuo mažiau vaško priemaišų“, – kaip vyksta medaus gamybos procesas pasakoja J. Avdejenkovienė.
Nesaldūs metai
Avdejenkovų šeima medaus didmeną realizuoja Vokietijoje, Danijoje, turi klientų Vilniuje ir Lukšiuose. Pasak bitininkės, per metus medaus prisuka labai įvairiai – nuo 3 iki 7 tonų. Bityne dominuoja Bakfasto bičių veislė.
„Šiemet medaus derlius prastas. Nebuvo šaltos žiemos, todėl neiššalo bičių žudikės erkės, ūkyje žuvo apie 30–40 bičių šeimų. Iš 150 liko 123 šeimos, todėl jų pakeitimui patys formuojam 100 šeimelių“, – bitininkavimo rūpesčiais dalijasi Jolita ir nerimauja, kad netolimoje ateityje bitės gali išnykti dėl per didelio pesticidų naudojimo žemės ūkyje ir klimato kaitos. Anot jos, galimai šiemet medaus buvo mažai todėl, kad karštis, liūtys padarė neigiamą įtaką žiedų ir nektaro kiekiui augaluose. Šiųmetis derlius – vos pusantros tonos iš didelio bityno.
„Šie metai nuostolingi, bet gyvenimas tęsiasi, yra dar žemės ūkis, be jo būtų suku pragyventi“, – įsitikinusi pašnekovė.
Šiemet bitininkai planuoja dar kartą imti medų tuomet, kai sužydės garstyčios, o dabar bites turi maitinti, nes visiškai nėra vasaros žiedų. Pasak J. Avdejenkovienės, kasmet bitėms maitinti perka apie dvi tonas cukraus.
Teiraujamės apie bitininkavimo tendencijas Lietuvoje. Pašnekovė sako, kad Lietuvoje atsiranda vis daugiau bitininkų, medaus daugėja, o jo kaina vis dar labai žema, ir perkamas šis naudingas produktas vangiai.
„Medų žmonės linkę dovanoti, tačiau tai yra mūsų šeimos verslas, mūsų duona. Kažkodėl kai medų dovanoji, žmogus dėkoja, o kai reikia pirkti – gaili“, – pasakoja Jolita ir sako, kad realizuoti medų darosi vis sunkiau, vis mažiau žmonės domisi grynu, Lietuvos laukuose surinktu medumi – jį sėkmingai keičia įvežtas žemesnės kokybės produktas iš Kinijos ar Ukrainos.
Trūksta laisvalaikio
Pasak pašnekovės, ūkyje darbas darbą gena, šiomis saulėtomis dienomis vyras kulia javus, o pabaigę rugiapjūtę skubės į bityną apžiūrėti bičių šeimelių, imti bičių duonelės. Jolita atvirauja, kad vasaros parduotos, pats darbymetis – per medunešį, kartais tenka ir šeimos švenčių atsisakyti, tik žiemą šiek tiek atsikvepia. Pasak bitininkės, pats pagrindinis darbuotojas ūkyje – vyras Michailas, o Jolita turi ir daugiau pomėgių: dainuoja, groja akordeonu, kanklėmis, sako, buvo laikas, kai grojo net penkiuose ansambliuose Vilniuje ir Patašinėje.
Šiandien Avdejenkovai po truputį įsilieja į Lukšių bendruomenės gyvenimą: Michailas – žvejys, entuziastams padeda tvarkyti Lukšių tvenkinio pakrantes.
Paklausta apie ateities planus bitininkė sako, kad kol kas bičių šeimų skaičiaus nedidins, dar turi pabaigti įrengti gamybos patalpą, kurioje Jolita norėtų rengti edukacinius užsiėmimus.
„Mano didžiausias troškimas, kad nemirtų bitės, kad šeimos verslas tęstųsi.Tiek investuota, tiek širdies įdėta“, – pokalbį baigia J. Avdejenkovienė ir prisipažįsta, kad labiausiai pasiilgsta... knygų skaitymo.
Diana iš Panovių:
