Ar kada nors esi matęs, kaip siena ištirpsta tavo akyse? Ne žemėlapyje, o tikrovėje – gatvėse, kurios vėl susijungia, žmonių širdyse, kurios po metų atskirties vėl susiglaudžia? Ar esi jautęs tą jaudulį, kai esi istorijos liudininkas – kai skirtybės virsta vienybe, kai atmintis nustoja būti vien prisiminimas ir tampa ateitimi?
2025 m. vasario 8 d. tarp Goricijos (Italija) ir Naujosios Goricos (Slovėnija) įvyko kažkas nepaprasto. Du miestai, dvi valstybės, bet vienas plakimas.
Per ilgai politinėmis ir karo žaizdomis nubrėžta siena buvo padalijusi tai, ką likimas buvo sukūręs kaip vieną. Nematoma riba skyrė draugus, šeimas, kartas. Tačiau kultūra padarė tai, ko neįstengė istorija – panaikino tą liniją ir sugrąžino žmonėms priklausymo vienai bendruomenei jausmą.
GO!2025 – tai ne vien renginys. Tai nauja pradžia, pareiškimas, viltingas šauksmas. Bet kas yra GO!2025? Tai Europos kultūros sostinės 2025 projekto santrumpa – pirmą kartą šis titulas dalijamas dviem miestams iš skirtingų šalių: Naujajai Goricos ir Goricijos. Projektas simbolizuoja tarpsieninį bendradarbiavimą ir kultūrinę vienybę, siekia peržengti fizines ir psichologines ribas per meną, istoriją ir darnumą.
Išskaidyta aikštė tampa simboliniu tiltu
Piazza Transalpina – aikštė, buvusi tiek atskyrimo, tiek susivienijimo simbolis tarp Italijos ir Slovėnijos – tapo emocijų scena. Tūkstančiai žmonių stovėjo drauge – nebeatskirti nematomos sienos, bet suvienyti noro rašyti naują savo istorijos skyrių. Ten, kur kažkada stovėjo barjeras, dabar švenčiamas tiltas. Tiltas, pastatytas iš meno, muzikos, žodžių ir svajonių. Tiltas, jungiantis ne tik du miestus, bet visą Europą.
Istorija, kurią reikia prisiminti, kad suprastum šiandieną
Norint suprasti šios akimirkos reikšmę, reikia pažvelgti atgal. Viduramžiais šias teritorijas valdė Goricijos grafai, vėliau – Habsburgai, valdę beveik 400 metų. Po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m., Goricija atiteko Italijai. Tačiau tik po Antrojo pasaulinio karo, 1947 m., Paryžiaus taikos sutartimi buvo nubrėžta siena tarp Italijos ir Jugoslavijos, atskiriant Goriciją nuo aplinkinių teritorijų. Norėdama kompensuoti prarastą regiono centrą, Jugoslavija 1948 m. šalia sienos pastatė naują miestą – Naująją Goricą.
Vis dėlto jokia siena negali nuslopinti noro būti kartu. Dėl žmonių atkaklumo barjerai pamažu byrėjo. Kai Slovėnija įstojo į ES 2004 m., fizinė siena dingo. Dabar dėl GO!2025 pranyko ir simbolinė.
Kultūra sujungė ne tik miestus, bet ir žmones
Tą atidarymo dieną Goricija ir Naujoji Gorica nustojo būti dviem miestais – tapo viena scena po atviru dangumi, kur kultūra paėmė istoriją už rankos ir pavertė ją viltimi. Italijos prezidento Sergio Mattarella ir Slovėnijos prezidentės Natašos Pirc Musar kalbos nuskambėjo kaip brolybės himnas.
„Kaip kultūra suvienija du miestus, taip ir Europos idėja suvienys tautas į vieną šeimą“,
– tarė Slovėnijos ministras pirmininkas Robertas Golobas, sukeldamas emocijų bangą minioje.
Gyventojų balsai: mes – pasienio vaikai
„Užaugau viena koja vienoje pusėje, kita – kitoje. Tai leido man pažinti tiek italų, tiek slovėnų pasaulį.“
„Esu gimusi dvikultūrėje aplinkoje – jų susijungimas mane labai jaudina.“
„Gyvendama čia jaučiuosi Europos piliete.“
Tai ne tik citatos – tai tapatybės ir priklausymo išpažinimai, kuriuos lydėjo istorinė akimirka.
Muzika, kuri neturi sienų
Kai naktis nuleido uždangą, scenoje įsiviešpatavo muzika: italų ir slovėnų atlikėjai pasirodė kartu. Boštjanas Gombačas grojo neandertaliečio fleita – seniausiu pasaulio instrumentu, primindamas, kad muzika niekada neturėjo sienų.
Akrobatai Dunking Devils paliko publiką be žado, o chorai dainavo Skupaj/Insieme (Kartu) – dainą, jau tapusią šios kultūrinės revoliucijos himnu.
Vakarėlis be sienų – Borderless Party
Kai šventė įsibėgėjo, buvusi siena nušvito šviesomis. Borderless Party subūrė tūkstančius – be barjerų, su Brina Knauss ir Daddy G iš Massive Attack prie pultų. Muzika, juokas, tostai, džiaugsmas – viskas persipynė į vieną emociją: būti kartu.
GO!2025 – Europa be sienų
GO!2025 – tai ne tik kultūrinių renginių metai, tai vizija, kokia gali būti Europa: žemynas be sienų, vieta, kur skirtumai tampa turtu, bendro gyvenimo ir bendradarbiavimo laboratorija.
Ateinantys mėnesiai bus kupini koncertų, parodų, susitikimų. Kiekvienas miesto kampelis virs dar neužrašytos istorijos puslapiu. O kiekvienas dalyvis – šios istorijos bendraautoriumi.
Kai kas nors paklaus: „Iš kur tu?“, atsakymas bus toks pat paprastas ir šviesus, kaip aikštę dabar apšviečiančios lemputės:
„Mes – pasienio vaikai. Bet jau nebeatskirti. Nes sienos nebeskiria… sienos jungia.“
Jaunieji Europos žurnalistai – susipažinkite su autore
Lisa Leopoli
„Empatija – tai mano esmė ir kiekvieno mano teksto siela. Esu viešųjų ryšių studentė ir vietos laikraščių žurnalistė. Bet pirmiausia – pasienio mergina. Gimusi ir augusi Goricijoje, mieste, kur susitinka Italija ir Slovėnija, išmokau, kad siena – tai ne barjeras, o tiltas. Nematoma gija, jungianti kultūras, istorijas ir žmones. Tikiu vienybe, dalijimosi galia ir pasakojimo verte. Aš čia tam, kad ne tik pasakočiau apie praeitį, bet kartu su kitais rašyčiau ateitį. Nes mes – jaunimas – ne tik rytojaus stebėtojai. Mes – jo kūrėjai.“
Straipsnio bendraautorė: Friederike Kroeger
Šis straipsnis atspindi tik autorių požiūrį. Europos Komisija ir „Eurodesk“ neprisiima atsakomybės už pateiktą turinį.
Daugiau informacijos skaitykite: https://youth.europa.eu/news_en
Eduardas iš Griškabūdžio:
