Broliai ir seserys!Jums, kilusiems iš pagonių, aš sakau: būdamas pagonių apaštalas, aš stengiuosi išgarsinti savo tarnystę: galgi pavyks man sukelti savo tautiečių pavydą ir bent kai kuriuos išgelbėti. Nes jeigu jų atmetimas pasauliui reiškia sutaikinimą, tai ką gi reikštų jų priėmimas, jei ne gyvenimą prisikėlus iš numirusių?
Anomis dienomis Elijas atėjo prie Dievo kalno Horebo ir, įlindęs į olą, joje praleido naktį.Tada jį pasiekė Viešpaties žodis: „Išeik laukan, – jis pašaukė, – ir stovėk ant kalno prieš Viešpatį, nes Viešpats praeis.“
Broliai ir seserys! Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? Tačiau visa mes lengvai nugalime dėlei to, kuris mus pamilo. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje. (Rom 8, 35. 37–39)
Anuo metu Jėzus bylojo minioms: „Su Dangaus Karalyste yra kaip su dirvoje paslėptu lobiu. Atradęs jį, žmogus niekam nesako; iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą.
Štai ką sako Viešpats: „Kaip lietus ir sniegas nukrinta iš dangaus ir negrįžta atgalios, kol nepalaisto žemės, kad dygtų ir želtų joje augalai, kad neštų sėklą sėjėjui ir duoną alkanam, taip ir žodis, išeinantis iš mano burnos: jisai nesugrįš pas mane bergždžias, bet įvykdys, ko trokštu, ir atliks, ko siųstas.“ (Iz 55, 10–11)
Štai ką sako Viešpats: „Didžiai džiūgauk, Ziono dukra, garsiai krykštauk, dukra Jeruzale! Štai tavo karalius pas tave ateina, – jis išaukštintas ir pergalingas, nuolankus ir joja ant asilo – ant asiliuko, asilės jauniklio. Jis išvarys kovos vežimus iš Efraimo ir karo žirgus iš Jeruzalės; karo lankas bus sulaužytas, jis skelbs taiką tautoms. Jo valdžia bus nuo jūros lig jūros ir nuo upės lig žemės pakraščių.“ (Zch 9, 9–10)
Anuo metu Jėzus bylojo savo apaštalams: „Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo užmokestį.“ (Mt 10, 41a)
Broliai ir seserys!Kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo. Nuodėmė buvo pasaulyje ir iki Įstatymo, bet, nesant Įstatymo, nuodėmė negalėjo būti įskaitoma. Vis dėlto nuo Adomo iki Mozės mirtis valdė net tuos, kurie nebuvo padarę nuodėmių, panašių į nusikaltimą Adomo, kuris buvo Būsimojo provaizdis.
Anuo metu, pasišaukęs dvylika mokinių, Jėzus suteikė jiems valdžią netyrosioms dvasioms, kad išvarinėtų jas ir gydytų visokias ligas bei negales.
Birutė iš Šakių:
