Tolimoje Šiaurės Suomijoje, maždaug už penkiasdešimties kilometrų nuo Oulu miesto ir pakibusio virš šaltos Iijoki upės, stovi unikalus ir autentiškas kultūros bei mokslo centras – Kierikki Stone Age Centre. Nors europinės struktūros jį pripažino dar 2003-aisiais, suteikiant prestižinį „Grand Prix“ apdovanojimą Europos paveldo kategorijoje „Conservation & Adaptive Reuse“, pats centras tapo ta vieta, kur senovės istorija susitinka su šiuolaikine architektūra.
Kierikki atidarytas 2001 metais ir iki šiol išlieka didžiausiu moderniu rąstų pastatu Europoje – originali drobjena, kurios medinė struktūra tarsi simbolizuoja glaudų santykį tarp gamtos ir žmogaus. Bet Kierikki nėra vien tik architektūrinė svarba. Jis įkurtas viduryje neolito gyvenviečių komplekso, kurio palikimas siekia net 4000–3000 metų prieš mūsų erą. Archeologiniai tyrinėjimai nuo 1960-ųjų iki XXI a. pradžios atskleidė šimtus namų – ilgas terasines konstrukcijas, kuriose gyveno kelios šeimos. Restitucijos metu buvo atkurti viešbučio dydžio „terasos namai“, spąstų takai, o administracinis planas parengtas taip, kad aplinka būtų apsaugota nuo pėsčiųjų poveikio – su paklotais takais virš dirvožemio, kad nepažeistų paveldosauginių sluoksnių.
Nacionalinis finansavimas sudarė kertinį projektą, tačiau net 80 procentų biudžeto skirta per Europos Sąjungos fondus – ženklus nacionalinis ir tarptautinis įsipareigojimas saugoti neolito palikimą. Padėdama populiarinti mokslą ir edukaciją, prie centro vystymo taip pat prisidėjo EXARC ir tarptautinė „OpenArch“ tinklo programa, kurioje studentai bei tyrėjai bandė senųjų technologijų reprodukcijas – kaip reindžerių valtis, keramikos gamyba ar durpių džiovinimas, tokioj pat klimatinio ritmo zonoj, kaip prieš 5000 metų. Kierikki centras stebina ne tik savo autentiškumu, bet ir gebėjimu sudominti įvairaus amžiaus lankytojus. Čia žmonės ne tik žiūri į eksponatus – jie tampa istorijos dalimi, patys išbando akmens amžiaus amatus, išmoksta įžiebti ugnį be degtukų ar nusilipdyti puodą senovine technika. Tokia patirtis leidžia geriau suprasti, kad prieš tūkstančius metų gyvenę žmonės buvo kūrybingi, išradingi ir glaudžiai susiję su gamta. Kierikki atskleidžia, kad net ir be modernių technologijų žmonės gebėjo sukurti tvirtas bendruomenes, prisitaikyti prie atšiaurių sąlygų ir gyventi darniai su aplinka. Pastaraisiais metais centras vis dažniau minimas kaip pavyzdys, kaip regioninis paveldas gali būti paverstas traukos vieta be masinio turizmo šurmulio. Tai ne pramogų parkas, o ramus, tikras pažintinis pasaulis, kur laikas sulėtėja, o kiekvienas žingsnis atveria vis naują istorijos sluoksnį. Kierikki tampa ne tik muziejumi, bet ir dialogo su praeitimi erdve, kur žmogus prisimena savo šaknis. Šioje šiaurės Suomijos vietoje archeologija virsta gyva kultūra, o mediniai pastatai – laiką peržengiančiais tiltais tarp civilizacijų. Tai dar vienas priminimas, kad paveldas nėra tik praeitis – tai ir dabarties dalis, kurią galima pažinti, saugoti ir vertinti su pagarba.
Įdomu tai, kad vos už šimto kilometrų nuo šio istorijos centro, pietinėje Laplandijos dalyje, statomas ir vienas moderniausių saulės energetikos objektų visame Šiaurės regione – Simo saulės jėgainė. Šie du objektai, nors skirtingų laikotarpių ir paskirties, atspindi tą pačią mintį: šiaurės kraštas gali būti tiek istorijos saugotojas, tiek ateities inovacijų židinys. Šiandien Kierikki sulaukia tūkstančių lankytojų iš viso pasaulio – vaikų grupės, mokyklos klasės, archeologų komandos ir turizmo entuziastai. Jis įrodo, kad net maža bendruomenė gali turėti didelį poveikį, jei remiasi tvarumu, mokslu ir atvirumu. Šis centras – ne tik pasakojimas apie praeitį, bet ir veiklus ambasadorius šiuolaikinio šiaurės paveldo interpretacijoje.
„Europos Pulso“ informacija
www.europospulsas.lt
Tomas iš Liepalotų:
