Anuo metu Jėzus, mokinių lydimas, parkeliavo į savo tėviškę. Atėjus šabui, jis pradėjo mokyti sinagogoje.
Daugelis girdėdami stebėjosi ir sakė: „Iš kur jam tai? Kas per išmintis jam suteikta, ir kas per stebuklai daromi jo rankomis? Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, Jokūbo, Jozės, Judo ir Simono brolis?! Argi jo seserys negyvena čia, pas mus?!“ Ir jie piktinosi juo.
O Jėzus jiems tarė: „Niekur pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje tarp savo giminių ir savo namuose.“
Ir jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo, tik keliems ligoniams uždėjo rankas ir juos išgydė. Jis stebėjosi jų netikėjimu, ėjo per apylinkės kaimus ir mokė. (Mk 6, 1–6)
Ramūnas Mizgiris arba tiesiog brolis Ramūnas viliasi visų žmonių išganymu (žr. Mt 18, 11–14), todėl yra pranciškonas (bernardinas), kunigas ir Biblijos draugijos narys. Asmeninio archyvo nuotr.
Jėzus gimė Betliejuje, bet augo ir dirbo dailide Nazarete. Taip šis miestelis tapo Jėzaus tėviške, kuri jo užaugusio ir skelbiančio Dievo Karalystės atėjimą nebepriima.
Todėl evangelistas Morkus atkreipia dėmesį, kad Jėzus ten – savo tėviškėje – negalėjo padaryti beveik jokio stebuklo. Ir ne todėl, jog nenorėjo, bet tiesiog negalėjo.
Tai vienintelis Dievo ribotumas, kylantis iš begalinės meilės žmogui. Kristaus stebuklai nėra galios demonstravimas, bet Dievo meilės ženklai, kurie įvyksta ten, kur sutinka žmogaus tikėjimą santykio abipusiškume.
Dėl žmogiškosios laisvės egzistavimo Dievas apriboja savo laisvę, bet ne meilę. Pirmuose Biblijos puslapiuose Viešpats ieško nupuolusio žmogaus: „Adomai, kur esi?“ (plg. Pr 3, 9). Šis klausimas persmelktas Tėvo, praradusio sūnų, skausmu.
Dievas žinojo laisvės pavojų; žinojo, kad žmogus gali pasimesti ilgesniam laikui, todėl visada ir visur eina jo ieškoti, siūlo savo meilę, bet neprimeta jos; gydo žmogiškąją laisvę, jos nepažeisdamas.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
