Rūpinasi karių kapais Lukšiuose. 16-as Lukšių šaulių būrys nutarė aptaisyti Lukšių kapinyne esančius karių kapus. Čia didžiojo karo metu yra palaidota gana daug Rusijos karių (viso 6 kapai, po 5-10 kareivių kiekviename kape, kaip sako žinovai). Vokiečių karių kapai yra dailiai aptaisyti, o šie kai kur vos žymu. Šauliai šiuos kapus pasiryžo apsodinti gėlėmis ir aptverti. Lukšių šaulių būriui vadovauja Jon. Mačiulaitis. („Suvalkietis“, 1931 08 30, p.5)
Didelė vagystė Kiduliuose. Naktį Kidulių val. Šiaudinės km. nežinomi piktadariai pavogė iš pil. Jono Vaičaičio gyv. buto pinigų, rūbų ir įvairių daiktų virš 2000 lt. sumai. Vagys stropiai ieškomi. („Suvalkietis“, 1931 08 30, p.5)
Lekėčiuose vietoj bekonų, pamestinukus augina. Paskutiniuoju laiku apylinkės ūkininkai labai pradėjo imti vaikus auginti iš Kauno „Lopšelio“ prieglaudos. Už išlaikymą augintinio daugumą vilioja šioks toks atlyginimas. Ima auginti 2-7 metų amžiaus. Ūkininkai, kurie prieglaudos vaikus augina, sako, esą geresnis išskaičiavimas pamestinukus auginti negu bekonus, nes ponui Dievui garbė ir pinigų už tai gauna. Kai kurie gaudami pinigų apmoka skolas, gatavai krizį smaugia. Sako, reikia palinkėti Kauno ponams sveikatėlės, o lekėtiškiams duonutės užteks jų vaikučius maitinti. („Suvalkietis“, 1933 08 27, p.4)
Sudarge nepildo įstatymų seniūnas. Per Žolinę Gosų kaimo seniūnas Kurdinaitis kūlė mašina javus; taip pat buvo pastebėti ir kiti jo seniūnijos ūkininkai, ariant laukuose ir kitus darbus dirbant. Kadangi Žolinė yra ne tik bažnytinė, bet ir valstybės pripažinta šventė, tad rimtesni žmonės piktinasi. („Suvalkietis“, 1933 08 27, p.4)
Plokščiai vokietinami. Prieš metus laiko Plokščiuose, išskyrus žydus, nebuvo jokių kitataučių. Nors ir daug Plokščiuos bei apylinkėje gyvena evangelikų, bet iki 1934 metų rudens nebuvo jokio skirtumo. Visi skaitė lietuviškus laikraščius ir lietuviškai kalbėjo. Bet nuo pernai rudens Plokščių evangelikus pradėjo dažnai lankyti jaunas inteligentiškas vyrukas. Ir nuo to laiko daug evangelikų ėmė skaityti vokiškus laikraščius ir viešai gatvėse vokiškai kalbėtis nors menkai vokiečių kalbą mokėdami. Jau ir maži vaikai kalbasi vokiškai, nors prieš metus nė žodžio nemokėjo. Minėtasis ponas dažnai matosi ir šiais metais. Jis vietinių evangelikų vaikučiams parūpino vokiškų pradžios mokyklos „Sakalėlių“. Šie „Sakalėliai“ yra naujos Berlyno laidos. Ir pats ponas kalba vis daugiausia apie hitlerizmą. Įdomu būtų išaiškinti, kas jis per vienas ir kuo verčiasi. („Suvalkietis“, 1935 09 01, p.1)
Šakiuose už centnerį bulvių tik dėžutę sacharino. Ūkininkas atvežė į turgų centnerį bulvių, tikėdamasis nusipirkti žibalo ir dėžutę sacharino. Bet už bulves tegavo 60 cnt., o turgaus rinkliavos reikėjo sumokėti 50 cnt., taigi liko tik 10 cnt. Sacharinui. Šis atsitikimas rodo, kad ūkininkai negali važiuoti į turgų. Lieka tik namie laukti pirkėjų. Jei veži kokią vertingesnę prekę, tai ir rinkliavą tenka didesnę mokėti. Už veršiuką reikia mokėti rinkliavos 1 lt., bet kol parduosi kartais tenka vežiot į turgų 4-5 kartus. Tokiu būdu, beveik viskas tenka rinkliavai. („Suvalkietis“, 1935 09 01, p.3)
Griškabūdis statys prof. Jablonskiui paminklą. Mūsų rašomosios kalbos tėvui Rygiškių Jonui – prof. J. Jablonskiui, kurio kilimo vieta yra netoli Griškabūdžio miestelio manoma pastatyti paminklą. Šį reikalą organizuoja Jablonskio tėviškės kaimynas Justinas Strimaitis. („Suvalkietis“, 1936 08 29, p.4)
Eduardas iš Griškabūdžio:
