Anuo metu Jėzus pateikė minioms kitą palyginimą:
„Su Dangaus Karalyste yra kaip su žmogumi, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau.
Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ‘Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?’
Jis atsakė: ‘Tai padarė mano priešas’. Tarnai pasisiūlė: ‘Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime’.
Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais, ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ‘Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną’.“ (Mt 13, 24–30)
Evangelijos palyginimu apie kviečius ir rauges Jėzus kalba apie mūsų pasaulį – didžiulį lauką, kuriame Dievas sėja kviečius, o piktasis – piktžoles. Tai pasaulis, kuriame gėris ir blogis auga kartu.
Tai matome žinių laidose, visuomenėje, taip pat šeimoje ir Bažnyčioje. Kai šalia gerųjų kviečių suveša blogosios piktžolės, kyla noras jas tuojau pat išrauti.
Šiandien Viešpats mus įspėja saugotis šios pagundos. Mes patys negalime sukurti tobulo pasaulio. Negalime daryti gera skubotai naikindami tai, kas bloga, nes toks elgesys turės dar blogesnių padarinių.
Dvasinėje tikrovėje galioja kitokie dėsniai nei gamtoje: čia piktžolė visada turi galimybę Dievo malone virsti kviečiu. Būtent todėl Dievas neskuba ir laukia, nes jis nepraranda vilties dėl nė vieno iš mūsų.
Tačiau yra kitas laukas, kurį galime ir privalome nuolat švarinti, valyti – tai širdies laukas. Jame taip pat auga kviečiai ir raugės. Mūsų širdis yra laisvės laukas – tai ne sterili laboratorija, bet atvira ir todėl pažeidžiama erdvė.
Jei norime tinkamai įdirbti savo širdies lauką, turime nuolat rūpintis švelniais gėrio daigais, o, kita vertus, greitai atpažinti ir išnaikinti piktžoles.
Taigi pažvelkime į savo vidų ir ištirkime, kas jame vyksta, kas mumyse auga. Prisiminkime paprastą, išbandytą priemonę – sąžinės tyrimą, kuris padės mums Dievo šviesoje patikrinti, kas vyksta mūsų širdies lauke.
Be to, yra ir trečiasis laukas, vadinamas artimo arba kaimyno lauku. Tai žmonės, su kuriais kasdien bendraujame ir kuriuos dažnai teisiame. Kaip lengva atpažinti tai, kas jų gyvenime bloga, ir kaip sunku įžvelgti jų lauke augančius gerus kviečius.
Tačiau atminkime, kad jei norime įdirbti gyvenimo laukus, pirmiausia turime atpažinti Dievo darbą, turime išmokti įžvelgti kituose, pasaulyje ir savyje grožį to, ką Viešpats pasėjo, ir kas anksčiau ar vėliau atneš amžinojo gyvenimo vaisius.
Parengė br. Ramūnas Mizgiris, OFM
Eduardas iš Griškabūdžio:
