- Gimiau 1950 m. Kiaulupiuose, visai netoli nuo Sintautų. Mokiausi Sintautų vidurinėje mokykloje, vėliau Kaune. Baigęs mokslus, sukūriau šeimą ir apsigyvenau Kaune. Šakių rajone būnu gana dažnai. Dar jaunystėje, o ir dabar, kada besilankyčiau tėviškėje, visada iš jaudulio suspurda širdis. Čia mano šaknys, čia mano pirmoji mokykla. Sintautų kapinėse palaidoti mano tėvai ir artimieji. Ten pat ilsisi mano mėgstamas poetas Pranas Vaičaitis ir kiti garsūs sintautiškiai, jau išėję Anapilin.

 

- Apie poetą Pr. Vaičaitį pirmą kartą išgirdau Sintautų mokykloje iš lietuvių kalbos mokytojos Marijos Puodžiukaitienės. Ne dėl to, kad poetas buvo kilęs iš Sintautų, bet dėl paprastų jo eilių – jis tapo man savas ir suprantamas. Pamenu, kokį didelį įspūdį padarė ketureilis, iškaltas ant jo kapo paminklinio akmens. Man pasirodė, jog žodžiai „Vai lėkite, dainos, iš vargo nupintos...“ yra skirti ir man, nes mūsų šeima tuo metu gyveno gana skurdžiai. Na, o vėliau, jau augant ir sąmonėjant, jo eilės „Yra šalis, kur upės teka ...“ tapo man himnu, gyvenimo kelrodžiu.

Ar rajone išgirsite apie savo kraštiečius, manau, tai labai daug priklauso nuo vietos žiniasklaidos. Žinoma, yra ką veikti Šakių rajone, tačiau apie tai kitą kartą.

 

- Malonu, kai gauni apdovanojimą. Tačiau šis apdovanojimas yra ne tik man, bet ir visam Pr. Vaičaičio paminklo fondui, kurio steigėjais kartu su manimi yra iš Sintautų kilęs, dabar Vilniuje gyvenantis teisininkas Juozas Jacevičius, „Sintautų akademijos“ įkūrėjas sintautiškis Vitas Girdauskas, bibliofilas, žinomas finansų analitikas dr. Gitanas Nausėda, iš Šakių kilęs politikas, ne vienos kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys dr. Arvydas Vidžiūnas, iš Sintautų kilęs inžinierius, tapytojas Algis Augustaitis, Lietuvos kultūrai neabejinga Diana Seriakovienė iš Kauno.

Tačiau, ko gero, šis apdovanojimas priklausytų visiems paminklo pastatymo rėmėjams, kurių pilnas sąrašas paskelbtas knygoje „Šalis ta Lietuva vadinas“(2014). Šią knygą pirmieji išvydo Šakių krašto žmonės balandžio 11 d. susirinkę į jos sutiktuves Šakių kultūros centre.

 

- Tai labai sudėtingas klausimas, nes šia tema galime kalbėtis net visą pusdienį ir tai dar neužtektų laiko. Begyvendamas Kaune supratau, kad man Lietuva tai Vasario 16- oji, kad laisva Lietuva - mano idealas. Tuo metu ir pradėjau domėtis Lietuvos istorija, rinkti spaudą apie Lietuvos praeitį. Sovietmečiu dalis kolekcininkų buvo laikomi disidentais. Pagrindinė mūsų susirinkimo vieta buvo antikvariatinis knygynas Kaune. Ten susipažinau su nuostabiais žmonėmis - poetu Žlabiu – Ženge, vertėju Vaclovu Šiugždiniu, Petru Matkevičiumi, rašytoju Pranu Mikalausku - Antalkiu ir kitais intelektualais, kurie mylėjo knygą ir buvo Lietuvos patriotai. Su daugeliu jų vėliau teko bendradarbiauti. Knygynui pačią pirmąją knygą „Trečdalis atskilusio mėnulio virš Lietuvos“ išleisti patikėjo Pranas Mikalauskas – Antalkis. Taip knygynas atgaivino Tarpukario knygynų leidybines tradicijas.

Malonios mintys užplūsta, prisiminus pažintį su zanavykų dvasininku vyskupu Juozu Žemaičiu. Puikiai prisimenu pirmąį susitikimą su vyskupu knygyne, draudžiamų knygų sandėlyje. Gerai prisimenu pirmąją savo asmeninei bibliotekai įsigytą knygą. A. Šapokos redaguotą „Lietuvos istoriją“. Ją dar glostau ir dabar. Tais laikais, manau, ir gimė svajonė dirbti su senąja knyga, kuri buvo įgyvendinta 1993 metais, Lietuvai tapus laisva.

- Kaip ne keista, šiuo metu skaitau labai nedaug, nors mėgstu poeziją, filosofiją, istoriją. Pasiskaitinėju, pavartau naujausią literatūrą. Didelę laiko dalį užima pažintis su leidiniais atkeliaujančiais į knygyną. Prekyba knygomis, o ypač senomis, neprilygsta prekybai silkėmis. Kiekvieną knygą, laikraštį, žemėlapį ar kitą leidinį reikia pamėgti, perprasti, pamilti... Tik tada lankytojas pamėgs knygyną, pamils knygą ir grįš pas mus dar ne kartą.

 

- Kompiuteris ir internetas niekuomet nepakeis knygos. Nieko nėra maloniau, kaip paimti į rankas knygą, kuri turi net savo kvapą, o kompiuteris yra tik labai protinga dėžė, tačiau neturi dvasios. Antikos išminčiai yra pasakę, jog kartais išnyksta ištisos civilizacijos, sugriaunami miestai, o knygos išlieka ilgiausiai. Šiuolaikinis pasaulis, kuris labai didžiuojasi technologiniais pasiekimais, iš tikrųjų yra labai trapus ir pažeidžiamas, pvz., užtenka kokio nors net nelabai sukto kompiuterinio viruso ir visos skaitmenizuotos kompiuterinės bibliotekos gali pavirsti niekais.

Pabaigai norėčiau pasakyti štai ką. Paminklas poetui Pranui Vaičaičiui pastatytas, net „Aitvaro“ apdovanojimas įteiktas. O kas toliau? Knygos „Šalis ta Lietuva vadinas“ pratarmėje parašyta: ,,Šis paminklas, iškilęs Sintautų miestelio aikštėje, – tai lyg paties Vaičaičio sugrįžimas iš ten, kur buvo daugiau kaip šimtmetį išėjęs. Dabar ramiai žvelgia į Pentos slėnį, regi gimtuosius Santakus, o šalia esančioje granitinėje knygoje iškalti žodžiai visiems primena, kad yra šalis, kur upės teka linksmai tarp girių ūžiančių, ir kad šalis ta Lietuva vadinas“…

Man labai skaudu, jog poetas Pranas Vaičaitis jau senokai „išmestas“ iš lietuvių kalbos bei literatūros programų. Lietuvos vaikai nieko apie jį nežinos, nes suaugę dėdės ar tetos Švietimo ministerijoje kažkodėl nusprendė, jog jis nevertas to, kad iš jo kūrybos jaunoji karta mokytųsi, kaip reikia mylėti Lietuvą. Tai iš esmės neteisinga, nes Pr. Vaičaitis buvo ir yra vienas patriotiškiausių Lietuvos poetų. Tai yra labai klaidinga, nes patriotizmo mums labai reikia. Galbūt ateityje jo reikės dar daugiau, nes tai, kas dabar vyksta Ukrainoje, verčia taip galvoti.