Šiandien primename - laikraštis „Draugas“ su jumis nuo 1945 – ųjų. Balandžio 6 dieną minėsime jo 70 metų veiklos jubiliejų. Daug redakcijoje dirbusių redaktorių ir korespondentų jau išėję Anapilin. Kadaise skaitomiausias laikraštis ėjo 12 tūkst. 900 egzempliorių tiražu. Būtent tuomet, iki 1989-ųjų, jam vadovavo redaktorius Algis Abraitis.  

 

Pasak A. Abraičio, žurnalistika jam niekada nebuvo svetima. Be to, su tuo glaudžiai susijusi ir jo mokytojo humanitaro profesija. Tačiau į redakciją A. Abraitį atvedė visai kitokios aplinkybės. Baigęs politikos mokslų studijas tuometiniame Leningrade (šiandien Sankt – Peterburgas), jis buvo paskirtas laikraščio „Draugas“ redaktoriumi, kuriuo dirbo daugiau nei ketverius metus. „Darbas čia buvo tikrai įdomus. Susitikimai su daugybe įvairių pažiūrų, skirtingų išgyvenimų ir įsitikinimų žmonių buvo tarsi lieptas į savęs pažinimą, savo jėgų pasitikrinimą. Darbas redakcijoje buvo kantrybės bei sugebėjimo išlikti savimi išbandymas,  - tvirtino buvęs redaktorius. – Nepaisant to, tuometinė įtempta politinė situacija pakirto mano sveikatą ir aš apsisprendžiau grįžti atgal į mokyklą.“

Būtent A. Abraičio darbas redakcijoje buvo glaudžiai susijęs su persitvarkymo periodu Lietuvoje. Kadangi spauda yra pagrindinis visuomenės nuomonių, įsitikinimų, pažiūrų savitumo ir teisės pasisakyti priemonė, o laikraštis „Draugas“ tada dar buvo partijos komiteto ir rajono vykdomojo komiteto organas, paskutiniaisiais darbo metais (ypač 1988 metų pabaigoje)  jam teko laviruoti tarp partijos komiteto peršamo nurodymo neleisti laisvės mintims pasirodyti laikraštyje ir Sąjūdžio skleidžiamų persitvarkymo idėjų.

„Sunkiausia ir buvo tai, kad rajono partijos komitetas labai mėgo kištis į redakcijos darbą, nurodinėti, ką ir kaip reikia nušviesti laikraštyje, - prisiminimais dalijosi pašnekovas. - Kiek jėgų kartais reikėdavo išeikvoti, kol laikraščio kolektyvas įrodydavo redakcijos planus ir tikslus.“ Tačiau, kaip ir visose organizacijose, taip ir čia, buvo daug džiugių akimirkų. A. Abraičio teigimu, kolektyvas buvo tikras bendraminčių branduolys. Jei kuriam nors atsitikdavo bėda, tuoj pat į pagalbą ateidavo kolegos, ypač tada, kai „degdavo“ laikraščio išleidimas.

„Šakių rajonas buvo, yra ir dar ilgai liks žemės ūkio kraštu, todėl pagrindinė linija ir tuo laikmečiu buvo būtent šios srities nušvietimas laikraštyje, - pasakojo buvęs redaktorius. - Daug dėmesio buvo skiriama teisiniams, tarpusavio bendravimo klausimams, kaimo tradicijų puoselėjimui, darbo patirties skleidimui. Temas padiktuodavo pats gyvenimas. Nemaloniausios, sausos ir, mano nuomone, standartinės visada buvo pavaduotojos rengtos publikacijos partijos gyvenimo klausimais, kurių ypač reikalaudavo „pirmosios“ galvos.“

Redakcijos kolektyve tuo metu plušo penki etatiniai ir daugiau nei  dvidešimt neetatinių korespondentų. „Tai buvo tikrai darbštūs, savo profesijai atsidavę žmonės. Ypač man įstrigę atmintin du korespondentai - Žemės ūkio ir teisėsaugos skyriaus vedėjas Benjaminas Bagdzevičius ir šiandieninė „Valsčiaus“ redaktorė Giedrimė Didžiapetrienė, kurios spausdinto žodžio galia mane visada žavėjo ir šiandien tebežavi, - atviravo A. Abraitis. - Šie žmonės niekada nepavedė, palaikė, kai buvo sunku, kai reikėjo nenuleisti rankų.“

Pašnekovo nuomone, neklystančių ir nedarančių klaidų pasaulyje nėra ir negali būti. „Klausimas tik toks: „Ar sugebame teisingai suprasti ir įvertinti savo klaidas?“ Mes klydome, ir vėl pakilę taisėme klaidas, tik tos klaidos dažnai priklausė ne nuo mūsų redakcijos kolektyvo darbuotojų, o nuo „nuolatinių patarėjų ir mokytojų“, kurių patarimų tekdavo nori nenori paklausyti, jeigu nori dirbti toliau“, - prisiminė buvęs redaktorius.

Pasak jo, jeigu šiandien užimtų laikraščio redaktoriaus vietą, laikraštis būtų savaime suprantama ne toks, koks jis buvo tada. „Laisvas žodis, nuomonių įvairovė, niekieno nereguliuojama laikraščio kryptis suteikia tikrai dideles galimybes redakcijos kolektyvui, - tvirtino A. Abraitis. - Svarbiausia – šiandien nereikia galvoti, kad viena ar kita spaudoje išsakyta nuomonė gali apspręsti tavo tolimesnę veiklą. Pasinaudodamas proga linkiu redakcijos kolektyvui populiarumo, spausdinto žodžio galios tvirtumo, nuoseklumo ir ilgaamžiškumo. Būkite su rajono žmonėmis visada – ir kai gera, ir kai juos slegia ekonominės negandos.“