Pasitiko mus jaunas, linksmas, regis, nedaug vyresnis už mus redaktorius Gintautas Judickas. Mane įkurdino Laiškų skyriuje, kuriam vadovavo daugelį metų čia dirbusi Joana Aleksiukienė, tapusi miela kolege, artima bičiule, linksmų nuotykių ir pokštų bendraautore. Kęstutis pateko į Žemės ūkio skyrių tarp senbūvių: užkietėjusio žvejo, šviesios atminties Benjamino Bagdzevičiaus ir romantiškojo poeto Algimanto Krapavicko. Vienintelė blogybė buvo ta, kad abu vyrai plėšė dūmą lyg tikri garvežiai, praktiškai nepaleisdami cigaretės iš burnos, jų kabinetas amžinai skendėjo melsvame aitrokame rūke, o K. Griškevičius buvo nerūkantis.  Tačiau kompromisas nesunkiai buvo rastas: jaunajam specialistui redaktorius leido rašyti namuose. Arba  gamtoje - ant Siesarties kranto netoli tuometinės spaustuvės ar miesto parke palei tvenkinį... Maža kur galima įsikurti su bloknotu ir rašikliu žurnalistui...

Įdarbinti redakcijoje, „paveldėjome“ ir anksčiau čia dirbusios kolegės Zitos Zokaitytės butą, įrengtą antrajame medinio namuko aukšte, „ant salkų“. Nepaisant to, kad kambarėlio lubas galėjai pasiekti rankomis, o žiemą nuo šalčio virtuvėje į ledą sustingdavo padžiauti skalbiniai, mūsų „palėpė“ tapo smagiausia bendraminčių užeiga, į kurią kolegos ir bičiuliai galėjo užsukti bet kuriuo paros laiku. Čia būdavo švenčiami gimtadieniai ir Spaudos diena, aptariamos būsimosios temos šeštadienio numeriui, čia likdavo nakvoti iš „Valstiečių laikraščio“ ar „Komjaunimo tiesos“ į rajoną atkakdavęs žurnalistas rengti reportažo apie prasidėjusią javapjūtę ar naujų kultūros namų kaime atidarymą. Nutikdavo ir taip, kad kolega iš sostinės, paviešėjęs svetingo sodiečio sodyboje, kitą rytą nelabai ir prisimindavo apie ką su šeimininku kalbėjęs. Tokiu atveju į pagalbą šokdavo mūsų redakcijos „žemdirbiai“: telefonu paskubom surinkdavo informaciją, brūkšteldavo keletą sakinių, o kolegai iš Vilniaus likdavo tik parašyti įžangą ir gražią pabaigą...

1982 metais G. Judicką redakcijoje pakeitė Klemensas Jurkevičius, labiau primindavęs ne solidų laikraščio redaktorių, o senstelėjusį rokerį aptrintais džinsais, išsidraikiusiais, žilstelėjusiais plaukais, basnirčia įsispyrusį į klumpes. „Galit vadinti mane trumpai drūtai – Klemu“, - draugiškai pasiūlė jis mums, susirinkusiems į tradicinį antradienio pasitarimą. Klemu, žinoma, nepradėjom vadinti, nors būdavo tokių situacijų, kai supykę vyrai atvirai žadėdavo „duoti į snukį“. Tada ginti savo demokratiškojo šefo puldavome mes, redakcijos moterys. Kartais, jei reikėdavo, tiesiog užrakindavom jį kabinete, ieškantiems paaiškinę, kad redaktorius išvykęs.

„Demokratija“ ar savotiškai linksma anarchija baigėsi, kai po trejų metų, 1985-aisiais, redakcijai ėmė vadovauti Algis Abraitis. Griežtas. Reiklus. Visuomet labai rimtas. Kartais šalia jo jausdavomės lyg mokinukai, neišmokę pamokos, ir jau nesiryždavome pradėti pasitarimo nauju anekdotu kaip „Klemo laikais“. Tačiau solidusis laikraščio redaktorius tapdavo visai kitoks už redakcijos durų, ypač namų aplinkoje. Nemažai teko bendrauti su jo žmona Liucija, be galo šviesia asmenybe, jaukiu, mielu žmogumi, žavėjusiu savo išradingumu ir kūryba, dailiais rankdarbiais. Mūsų bendrijoje redaktorius tapdavo rūpestingu ir svetingu šeimininku: virdavo kavą, raikydavo pyragą, gerėdavosi Liucijos darbais, linksmai juokaudavo su tuomet dar mažamečiu sūneliu.

Šakiuose liko daug gražių, brangių prisiminimų, nepamirštamų susitikimų, mielų, visam gyvenimui širdin įkritusių ir ten likusių žmonių. Žavėjo suvalkiečių išdidumas, orus jų būdas. Atvažiavę į Ukmergę, kolegoms dažnai kartodavom, jog suvalkietis geriau jau duonos nenusipirks, bet laikraštį būtinai užsiprenumeruos. Tą akivaizdžiai liudijo ir kelis kartus didesnis nei kitų rajonų laikraščių „Draugo“ tiražas.

Žinau, kad šiems mano žodžiams neabejodamas pritartų ir fotografas Gediminas Jokubaitis, kurio gražiausi gyvenimo metai prabėgo „Draugo“ redakcijoje, atiduodant jai ir bičiuliams visą savo laiką ir širdį. Su ypatinga šiluma prisimenu redakcijoje kartu su mumis dirbusią radijo korespondentę Mariją Misiukevičienę, mokiusią mane sveikos gyvensenos ir mitybos: nuolat bėgiojančiai po įvairius renginius, priklausančiai keliolikai draugijų, bendrijų, tarybų ir komisijų Marijai neretai per pietus užtekdavo laiko tik kavos puodeliui. „Sugraužk dar ir obuolį su kava – bus labai sveika“, - patardavo ji man ir vėl išskubėdavo rengti naujo įrašo.

O pats brangiausias Suvalkijoje įgytas turtas – čia gimusi dukra Vaidotė, kuri į šį pasaulį atsinešė visus geriausius šio krašto žmonių bruožus. Labai taupi, tvarkinga, šeimyniška. Pedantiška iki pirštų galiukų. Viską apskaičiuojanti dešimt kartų ir tik tada sprendžianti, kaip pasielgti.

Pažadėjau jai šią vasarą būtinai nuvažiuoti drauge į Šakius. Aplankyti Janiną ir Gediminą, Rimutę ir Mariją, Giedrimę, Genovaitę, Reginą, Vaidilutę ir kitus mielus draugus, pažįstamus. Ir, žinoma, užsukti į „Draugo“ redakciją...

 

Rasa Griškevičienė
Ukmergės rajono savivaldybės
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos direktorė