Prieš 75-erius metus, 1941-ųjų birželio 14-ąją, 3 val. ryto pradėti masiniai Lietuvos gyventojų trėmimai į atokiausius Sibiro regionus. Šią mūsų tautai tragišką sukaktį prisiminė ir paminėjo  rajono gyventojai.

Antradienį Gedulo ir vilties, Okupacijos ir genocido dienų renginiai prasidėjo šv. Mišiomis daugelyje miestelių bažnyčių. Lukšių seniūnijoje Staliorių koplyčioje šv. Mišias aukojęs kunigas Vytautas Insoda meldėsi už tremtyje mirusius, sugrįžusius iš tremties ir jų artimuosius. Susirinkusiesiems kunigas linkėjo daugiau vilties negu gedulo. Čia kasmet susirinkę liepalotiškiai prisimena tuos, iš kurių buvo atimta tai, kas brangiausia, – Laisvė ir Tėvynė.

„Bet kančioje jie visada ieškojo vilties!“ – šiais žodžiais į susirinkusius kreipėsi rajono poetės Rita Mockeliūnienė, Danutė Batisienė, Lina Eringienė, o Violetos Simonavičienės gitaros garsai tarsi priminė, kad daina tremtiniams padėjo išgyventi.

Lukšiečiai šią dieną ąžuolų vainikų girliandomis papuošė „Atminties koplyčią“, žvakių kelias nusidriekė ant „Tremtinių atminties kalnelio“, o popietę rinkosi į Zyplių dvarą, klausėsi Lukšių kultūros centro ansamblio „Daina“. Griškabūdiečiai vakare susirinkę prie paminklo tremtiniams kartu su Šakių kultūros centro folkloriniu ansambliu „Šakija“ taip pat pagerbė tremtinius.

Tremties sukakčiai pažymėti skirtame renginyje šakiečiai vakarop rinkosi prie tremtinių paminklo Šakių senosiose kapinėse.

Žvakelių šviesa užrašytas žodis „Lietuva“, tremtiniai pagerbiami tylos minute. Sugiedoję Lietuvos himną, šakiečiai tremtinių atminimą pagerbė padėdami gėlių.

Poetų eiles, kuriose liejosi skausmas, apmąstymai, artimųjų netektis, skaitė Zanavykų teatro aktoriai. Rajono neįgaliųjų ansamblio „Siesartis“ atliekamas dainas nedrąsiai dainavo ir visi susirinkusieji.

Politinių kalinių ir tremtinių atstovas Arvydas Pyragas dar kartą vardija ištremtųjų skaičių, tremties vietas, prisimena anų dienų tikrovę, kai prieš 75-erius metus Rytų link pajudėjo pirmieji ešelonai su mokytojais, gydytojais, tarnautojais.

„Visi, kuriems dar brangi Tėvynė, prisiekime lig paskutinio kraujo lašo: kol dar mūsų krūtinėse plaka širdys, – saugokime ją. Būkime kartu!“ – kvietė A. Pyragas.

Užkalbintas Juozas Ulinskas aštuoniolika tremtyje praleistų metų prisimena su skausmu ir ašaromis akyse, nes tremtyje neteko tėvų, brolių ir seserų. Gyvendamas tremtyje vedė, susilaukė trijų vaikų, bet visada turėjo viltį sugrįžti namo. Šiandien į minėjimą jį atlydėjo sūnus. Įsikalbėjus jis noriai pasakojo, kaip 1990 metais lankėsi tremties vietose, bet nerado artimųjų kapų, parvažiavo su dar skaudesniais prisiminimais.

Į pokalbį įsijungusi šakietė Rasa Vaitkevičiūtė-Butkuvienė dalinosi prisiminimais, džiaugėsi, kad jų visa šeima sugrįžo į Lietuvą. Tiesa, laikotarpis tremtyje jai su skausmu ir kančia įsirėžęs į širdį. Bet tremtinė ir šiandien nestokoja optimizmo, prisiminimus pasakoja jaunajai kartai. Ji įsitikinusi, kad  skaudi tremties istorija nebus pamiršta. Ji labai vertina Lietuvoje vykdomą projektą „Misija Sibiras“, kuriame dalyvauja tiek jaunų žmonių.

Tremtiniai, kurie sugrįžo į Lietuvą, dalyvavo minėjime, kalbėjo, kad kasmet jų susirenka vis mažiau ir mažiau, o tiems, kurie negrįžo ir jų likimas nežinomas, – linkėjo ramybės.