Kuo kvepia seni, tarybiniai, nebenaudojami daiktai, kuriuos ištraukus į dienos šviesą kartais norisi aiktelėti iš nuostabos: juk ir aš tokį turėjau, naudojau, žaidžiau?.. Šakietės Jolitos Matusevičienės namuose tokių daiktų – apstu.

Kai kalba pakrypsta apie sendaikčius, tikriausiai įdomu sužinoti, iš kur apskritai toks pomėgis žmogaus gyvenime atsirado. Juolab, kai kalbiesi su jauna moterimi, kuri tarsi paneigia visus stereotipus, kad sendaikčiais gali domėtis tik garbaus amžiaus asmenys.

J. Matusevičienė pasakojo, kad nuo mažens jautė nepaprastą trauką seniems daiktams, juos kolekcionavo. Net ir dabar, kai moteris susituokusi, turi du vaikus, ši aistra niekur nedingo. Ji ne tik kolekcionuoja senus daiktus, bet ir turi internetinę sendaikčių parduotuvę www.naftalinas.lt, kurioje, kaip pati sako, juos atiduoda į kitas, tų daiktų laukiančių žmonių, rankas – parduoda daiktus, kuriais jau yra pasidžiaugusi.

„Jūs net neįsivaizduojate, kaip malonu, kai daiktui pasiekus pirkėjo namus iš jo sulauki atsiliepimų, padėkos žodžių ir trumpų istorijų su nostalgiją keliančiais prisiminimais, ką jam tas daiktas primena“, – kalbėjo J. Matusevičienė.

Nuo žaislų iki suknelių

Daiktus, kurie savo eilės laukia, kada pasieks naująjį šeimininką, J. Matusevičienė laiko vyro įrengtame sandėlyje. Ir ko tik į jį užsukęs nepamatysi!.. Ir senų, tačiau ne bet kokių, o išeiginių klumpių, lygintuvų, senovinių medžio apdirbimo įrankių, baldų, buities rakandų, nostalgiją keliančių kalėdinių žaisliukų, įvairių žaislų, netgi drabužių. Štai besikalbant moteris iš spintos ištraukė maždaug keturiasdešimties metų senumo vestuvinę suknelę, kurią jai padovanojo viena moteris. Nuo lentynos paėmusi pailgą, medinį, šiuolaikiniam žmogui mobilaus telefono dėklą priminsiantį daiktą, J. Matusevičienė tarsteli: „Šliutė.“ Pasirodo, eidami šienauti vyrai šliutę prisitvirtindavo prie kelnių ir joje laikydavo budę dalgiui galąsti.

Visą antrąjį sandėlio aukštą užėmusios karaliauja įvairios knygos bei žurnalai. Beje, senomis knygomis žmonės iš visos Lietuvos taip pat nepaprastai domisi. Štai kad ir vasaros metu vienas iš pirkėjų vyko pailsėti kelioms dienoms į sodą ir užsisakė visą tuntą senų knygų, kurias net siųsti teko per kelis kartus. Originalias dovanas gimtadienio proga mėgstantys dovanoti žmonės perka savo artimo ar draugo gimimo dienos data pažymėtus laikraščius ar kalendoriaus lapelius.

Kai kuriuos sendaikčius J. Matusevičienė perka, kitus, kuriais nebesinaudoja, jai atiduoda žmonės.

Beje, moteris pasakojo, kad paėmus kiekvieną daiktą į rankas jai svarbesni ne sausi faktai, kada jis pagamintas ir pan., bet kokia to daikto istorija, kokį kelią jis savo gyvenime nuėjęs, kieno rankose pabuvęs.

„Kartais net pačiai keista, kaip seni daiktai mane traukia. Šiame sandėlyje galėčiau pratūnoti valandų valandas. Vieniems žmonėms tikrasis poilsis yra kaitinantis kokiame nors Turkijos kurorte, o man štai čia – tarp šių daiktų arba rausimasis palėpėse“, – atvirai kalbėjo pašnekovė.

Brangiausia – knyga

Tikriausiai kiekvienas sendaikčius kolekcionuojantis žmogus turi patį brangiausią, širdžiai mieliausią daiktą, kurio nė už ką niekam neatiduotų. Jolita sako, kad jai tokiu daiktu yra tapusi prieš kelerius metus dovanų gauta 150 metų senuoju kirilicos raštu parašyta knyga, į kurią nugulusios giesmės.

Baigiantis pokalbiui sendaikčius kolekcionuojanti ir internetinę parduotuvę turinti J. Matusevičienė sakė, jog nėra iš tų kolekcionierių, kurie kartais nutyli turintys vieną ar kitą sendaiktį, priešingai – moteris dega noru pasidalyti turimomis žiniomis ir kai kuriais daiktais: „Svarbiausia man – ne turėti, o būti!”

„Džiaugiuosi, kad vaikystėje taip pamilti sendaikčiai mano gyvenime išliko iki šiol. Kalbėdama su vaikais iš visos širdies jiems linkiu nebijoti būti kitokiems. Tai mus ir padaro nepaprastus“, – kalbėjo J.Matusevičienė.