Penktadienio popietę buvo prisimintos dvi iškilios Kidulių krašto asmenybės – diplomatas Vaclovas Sidzikauskas bei pulkininkas leitenantas Vladas Sidzikauskas. Ant Kidulių seniūnijos Šiaudinės kaime esančio, Nemuno gatvės 33 numeriu pažymėto namo buvo atidengta juos priminsianti memorialinė lenta. Šiame name V. ir V. Sidzikauskai gimė.

Aplankę kapus, uždegę žvakelę ir padėję gėlių prie Vlado Sidzikausko kapo, visi susirinko Kidulių dvare, kur pirmiausiai apžiūrėjo V. ir V. Sidzikauskams skirtą parodą. Pranešimą apie diplomatą Vaclovą Sidzikauską skaitė Kidulių pagrindinės mokyklos istorijos mokytojas Gediminas Ročkus.

„Vaclovas Sidzikauskas iki šiol vadinamas Lietuvos diplomatu – virtuozu. Jis gimė 1893 m. Šiaudinėje, Kidulių valsčiuje. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą įsijungė į politinę veiklą, tačiau prasidėjus karui jam teko trauktis į Rusiją“, – pasakojo G. Ročkus.

1918 m. Vaclovas Sidzikauskas grįžo į Lietuvą, 1919 m. jis tapo teisingumo ministerijos Administracijos departamento direktoriumi. 1931–1932 m. jis buvo paskirtas Lietuvos atstovu, bylų gynėju nuolatiniame tarptautiniame teisingumo tribunole Olandijoje. Sovietinio saugumo bylose yra parašyta, jog Vaclovas Sidzikauskas buvo sovietinio saugumo užverbuotas agentas, slapyvardžiu „Intelligent“, bet pats Sidzikauskas savo prisiminimuose rašė, kad, nors buvo verčiamas, su sovietais nebendradarbiavo.

„Vaclovas Sidzikauskas, bėgdamas nuo meškos, pateko vilkui į nasrus. Kai jis pasitraukė iš Lietuvos ir ištrūko iš saugumo pinklių, Vokietijoje jį sulaikė slaptoji Vokietijos policija ir jis pateko į Soldau stovyklą. Vokiečiai jį norėjo nužudyti, jie nepamiršo jo kaip diplomato veiklos, sprendžiant Klaipėdos bylą vokiečių nenaudai. Po 20 mėnesių trukusio pragaro buvęs diplomatas 1942 m. buvo paleistas iš Aušvico. Jam leista apsigyventi Berlyne policijos priežiūroje“, – kalbėjo mokytojas.

1950 m. apsigyvenęs Amerikoje, Vaclovas Sidzikauskas dalyvavo įkuriant Lietuvos laisvės komitetą, buvo jo pirmininkas, dirbo, kad neišblėstų Lietuvos valstybingumo idėja, kuriai jis paskyrė didžiąją savo gyvenimo dalį. Mirė 1973 m. Čikagoje (Amerika), būdamas 80-ties.

Kraštotyrininkas Vincas Kriščiūnas yra senas kidulietis ir su Sidzikauskų šeima yra gan glaudžiai susijęs. Jo tėtis Kazys buvo Vlado Sidzikausko draugas.

„Puikiausiai atsimenu gerbiamą Vladą. Jis buvo nedidelio ūgio, dėvėdavo kelnes su petnešomis. Vaikščiodavo timpčiodamas petnešas ir dainuodamas: „Aš tave mylėčiau, ant rankų nešiočiau.“ Mes, maži vaikai, vis eidavome pasmalsauti, kaip tas diedukas vaikščiodamas dainuoja“, – prisiminimu apie Vladą Sidzikauską pasidalijo kidulietis.

V. Kriščiūnas pasakojo, kad 1973 m. klausydamas radijo išgirdo apie Vaclovo Sidzikausko mirtį: „Tada tėtis liepė nunešti radijo aparatą Vladui, kad išgirstų žinią. Šis nubraukė ašarą, padėkojo, kad pranešiau.“

 Kidulietis prisiminė, jog karininko gyvenime ir karjeroje didžiausias lūžis įvyko 1940 m.

„Kai užėjo rusai, Lietuvos kariuomenei buvo liepta juos sutikti draugiškai, dalis karininkų vadovavosi šiuo įsakymu. Jie tapo rusų kariuomenės dalimi. Vladas, kurio gyvenimas vertinamas kontraversiškai, tapo rusų kariuomenės karininku“, – sakė V. Kriščiūnas.

Reikalai susiklostė taip, jog 1941 m. Vladas Sidzikauskas su Lietuvos, Latvijos ir Estijos artilerijos karininkais atsidūrė Norilsko lagerio padalinyje Lama.

„Iš tremties Vladas Sidzikauskas grįžo būdamas sovietiniu pulkininku. Gyveno iš pulkininko pensijos, turėjo parduotuvėlę, apie tremtį, savo praeitį kalbėti nenorėjo“, – pasakojo V. Kriščiūnas.

Pulkininkas leitenantas Vladas Sidzikauskas mirė 1974 m. Palaidotas Kiduliuose.

Giminaitis Vygintas Sidzikauskas papasakojo linksmą prisiminimą: „Prisimenu pirmą apsilankymą Kiduliuose pas pulkininką Vladą, kuris tam tikra prasme mane pakrikštijo. Man tuo metu buvo penkiolika metų. Visi sėdėjome prie stalo ir pulkininkas pavaišino savo vynu. Ištraukė taureles, vieną pastatė prie manęs. Maniškiai susižvalgė, juk man tik penkiolika metų, todėl negaliu ragauti vyno, tačiau pulkininkas atsakė, kad truputį galima.“

Kad pulkininkas buvo uždaras, pritarė ir giminaitis. Kai Vladas Sidzikauskas atvykdavo pas juos į Kauną, Vygintui dažnai tekdavo jį palydėti kelionei namo.

„Jis nedaug kalbėdavo, o aš vis bandydavau paklausti tam tikrų dalykų, pavyzdžiui, kodėl 1940 m. nebuvo šūvių, rusai buvo pasitikti draugiškai, o jis tik atsakydavo, kad kelią jau ras pats. Mūsų pokalbis tuo ir baigdavosi...“ – prisiminė svečias.