Buvusi lukšietė  ir Šakių rajono laikraščio „Draugas“ korespondentė Sima Kazarian jau aštuonerius metus gyvenimu dalijasi su vyru armėnu Simonu. Šiandien ji sako, kad armėniškos ir lietuviškos tradicijos turi daugiau panašumų nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, o armėnų vyrų vaidmuo šeimoje – išskirtinis.

 

Inžinierius ir žurnalistė augina dvi dukras – šešerių Mariją ir dvejų Idą. Simonas yra pusiau lietuvis, pusiau armėnas, o jo tėvai susipažino mažame Lietuvos kaimelyje per šokius – tėvas Avetis čia buvo atvykęs į svečius. Pamatęs lietuvaitę Gražiną jis negalėjo atplėšti nuo jos akių, o grįžęs į Armėniją taip ir nepamiršo, jie susirašinėjo, kol galiausiai nusprendė susituokti.

Daug metų šeima gyveno Armėnijoje, ten ir gimė Simonas, tačiau jis užaugo Lietuvoje.

„Susipažinome prieš aštuonerius metus, tiek metų jau ir esame kartu. Pamatėme vienas kitą dviračių žygio metu ir susidraugavome“, – apie pažintį su būsimu vyru pasakojo Sima.

Moteris prisipažino: iki tol Armėnija jai buvo šalis, apie kurią nieko nežinojau.

„Simonas tuo metu dar nebuvo gavęs Lietuvos pilietybės ir neturėjo paso. Atrodo, kad mūsų pirmasis pokalbis ir buvo apie tai. Jis pasakojo, kokių sunkumų patiria nelegaliai gyvendamas Lietuvoje, nes negalėjo turėti net banko sąskaitos, gauti vairuotojo pažymėjimo, stoti į universitetą“, – kalbėjo moteris.

Dabar jie kartu su vyru yra aktyvūs Kauno armėnų bendrijos nariai.

„Šią bendriją sudaro vieni kitiems padedantys ir vienas kitą palaikantys 50 narių. Kartu švenčiame Velykas, Kalėdas, paminime gimtadienius“, – pasakojo lietuvaitė.

Kauno armėnai kiekvieną sekmadienį susitinka Kauno įvairių tautų kultūrų centre, kur šnekučiuojasi, vaišinasi, jaunimas šoka ir dainuoja, o didžiausia bendrijos pažiba ir pasididžiavimas yra armėniškų dainų ir šokių kolektyvas „Hayrenik“.

„Jame dalyvauja tiek armėnų, tiek lietuvių jaunimas, kurie rengia išskirtinius pasirodymus. Repeticijoms yra skiriama daugybė valandų, žingsneliai ir numeriai kruopščiai derinami, siuvame ir kostiumus. Daugybė narių groja ir net ne vienu instrumentu, o tarp šokėjų yra siuvėja, kuri ir padeda kuriant kostiumus. Gyvenimas bendrijoje verda tiesiogine to žodžio prasme“, – šypsojosi moteris.

Lietuvaitė pasakojo, kad iš tiesų armėniškos ir lietuviškos tradicijos turi daug panašumų.

„Armėnija didžiuojasi, kad yra pirmoji šalis pasaulyje priėmusi krikščionybę kaip valstybinę religiją. Tai lėmė, kad mūsų šalių tradicijos nėra tokios skirtingos, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Be abejo, rytietiškas charakteris šiek tiek juntamas, vis dėlto Armėnija toli nuo Lietuvos“,– pastebėjo S. Kazarian.

Ji pripažino, kad armėnams būdingas konservatyvesnis nei lietuvių požiūris į šeimą.

„Vyras turi būti vyriškas, stiprus, atrama šeimai, o moteris – moteriška, šeimyniška. Tačiau toks požiūris nereiškia, kad vyrai nepadeda žmonoms buityje. Puikiai prisimenu, kad gimus mūsų antrajai dukrai bendrijoje vyrai išreiškė požiūrį, kad vyras turi tiek pat prisidėti prie vaiko auginimo, vystyklų keitimo, kaip ir moteris, nes vaikas yra abiejų. Jie pasakojo, kad Armėnijoje, kai senovėje kartu gyvendavo kelios kartos, be to, dar ir tetos, pusseserės, būdavo paprasta vaikus palikti moterų priežiūrai – jų ten buvo daug. Šiomis sąlygomis palikti vaiką vien moteriai nebūtų sąžininga, nes šeimą dažniausiai tesudaro du žmonės“, – apie vaidmenų pasidalijimą šeimoje pasakojo S. Kazarian.

Lietuvių ir armėnų vertybės labai panašios, nes abi tautos vertina šeimą, darbštumą, kantrybę, kruopštumą – ne veltui armėnai nuo senovės garsėja kaip puikūs amatininkai.

„Yra visokių lietuvių ir visokių armėnų, tačiau inteligentiški armėnai pasižymi subtilia bendravimo kultūra. Jie stengiasi apgalvoti savo žodžius, kad neįžeistų pašnekovo, o bendraujant daug reiškia žodžio laikymasis ir pagalba vienas kitam. Lietuviai mėgsta bendrauti aštriau, armėnų bendravimo tradicijos kiek kitokios“, – atviravo dviejų dukrų mama.

Moteris suskubo pridurti, jog kalbant apie armėniškas tradicijas negalima nepaminėti tostų, kurie ir tarp Lietuvoje gyvenančių armėnų yra labai paplitę.

„Armėniškas tostas – tai kartais yra tiesiog proga pafilosofuoti apie gyvenimą, meilę, draugystę, kančią, dvasinę jėgą. Vienam pasakius tostą – pakalbėjus, pakelia taurę kitas ir taip pat pradeda kalbėti. Tokie ilgi monologai sudaro savotišką pokalbį, kuris vyksta už stalo vienam po kito sakant tostus. Bent jau aš esu tai pastebėjusi.“

Anot kaunietės, Lietuvoje gyvenantiems armėnams labai svarbus jų maistas: jie kepa šašlykus, valgo lavašus, žalumynus, verda troškinius, sriubas, ruošia daržoves, kaip yra įpratę savo tėvynėje.

„Simono mama taip pat savo virtuvėje yra perėmusi armėniškas maisto gaminimo tradicijas. Aš pastebėjau, kad armėnai valgo gana sūriai. Armėniškas maistas yra skanus, čia daug daržovių, be abejo, šašlykai, lavašai. Aš gamindama maistą savo šeimoje renkuosi lietuvišką virtuvę, kuri man yra vis tiek skaniausia, galbūt pasinaudoju daugiau technologiniais dalykais – kepu daržoves ant grotelių, šašlykus gaminu pagal armėnišką receptūrą, tačiau savo maistą laikau lietuvišku“, – sakė moteris.

Nors ir pripažino, kad labai sunku vertinti save iš šalies, ji savo šeimą vadina vakarietiška.

„Manau, kad tokių kaip mes daug tiek tarp lietuvių, tiek tarp armėnų. Vertiname tradicijas, švenčiame visas šventes...“

Kazarianų šeima vaikus auklėti stengiasi taip, kad jie nesivaikytų stereotipų, kurie, kaip sako pati mama, dukroms „vėliau trukdys gyventi“.

„Stengiamės išgryninti universalius dalykus – darbštumą, pareigą, draugiškumą, ramybę. Nežinau, ar teisingai elgiamės, ar ne, tačiau nesistengiame daryti iš savo vaikų pačių gabiausių ir šauniausių, tiesiog norisi, kad jie užaugtų geri ir sveiki žmonės“, – vaikų auklėjimo prioritetus vardijo moteris.

Visa šeima labai vertina laiką, kurį praleidžia kartu, su draugais ir kitais artimaisiais.

„Mes taip pat labai mėgstame keliauti. Kartu su vyru esame artimi gamtai: Simonui patinka žvejoti, o man – grybauti. Kartais žaidžiame nardus, žiūrime gerus filmus, nepraleidžiame įdomių renginių“, – apie savo ir vyro pomėgius pasakojo S. Kazarian.

Akvilė Vitkauskaitė, straipsnis publikuotas  laikraštyje „Kauno diena“