Pastarieji dešimtmečiai paliko liūdnas tuštėjimo žymes ir Ročiškių kaime (Sudargo sen.), bet čia gyvenanti seniūnaitė Loreta Bacevičienė stengiasi sutelkti likusius žmones bendrystei, o rankdarbių mylėtoja Aldona Petkūnienė savo darbais garsina Ročiškių kaimą.

Ramus kaimas

Ročiškiai – 5 km į pietryčius nuo Sudargo, pakeliui į Slavikus. Pietiniu kaimo pakraščiu prateka Jotija. Nors šiandien kaime nebelikę mokyklos, pašto, parduotuvės, bet užtat čia gyvenantys žmonės jaučiasi saugiai dėl nuolat patruliuojančių pasieniečių. Žmonės laukia pro kaimą vedančio kelio asfaltavimo, viliasi, kad išsispręs ir geriamo vandens problema. Ročiškiuose gyvena virš 100 žmonių, daugelis pagyvenę ir pensinio amžiaus, jaunimo beveik nebelikę. Senbuviai juokauja, kad kaime vieną gatvę pavadino našlių...

Viena šalia kitos gyvenančios moterys – seniūnaitė L. Bacevičienė ir rankdarbių mylėtoja A. Petkūnienė – ne tik aktyviai dalyvauja Sudargo bendruomenės veikloje, bet bando sutelkti bendriems tikslams ir Ročiškių kaimo gyventojus. Tiesa, abi pripažįsta, kad norinčių dalyvauti veikloje negausu, be to, moterims svarbiausia ne materialiniai, o dvasiniai dalykai, todėl jos važiuoja į koncertus, lanko įžymias rajono ir Lietuvos vietas.

Seniūnaitė

Neseniai penkiasdešimtmetį atšventusi seniūnaitė Loreta sukasi kaip voverė rate: ne tik rūpinasi kaimo reikalais, bet suspėja dalyvauti ir Sudargo bendruomenės organizuojamuose renginiuose. „Dar prieš dvejus metus renginius organizavome Ročiškių kaime, buvusiame mokyklos pastate: rengdavome moliūgų, gėlių, rudens šventes. Gyventojai mielai susirinkdavo į tradiciniais tapusius kaimo suėjimus. Bet vien gerų norų ir mano entuziazmo neužteko. Tam reikėdavo ir lėšų, jei norėdavome įdomesnį kolektyvą pasikviesti. Todėl dabar Ročiškių kaimo gyventojai prisideda prie sudargiečių organizuojamų renginių“, – pasakoja L. Bacevičienė.

Seniūnaitė džiaugėsi, kad Ročiškiuose yra įrengtas sporto aikštynas.

Rankdarbių mylėtoja

Pas Aldoną lankėmės vasario 14 d., tai moteris, kol kalbėjomės, nunėrė širdelę iš raudonų siūlų. Ji pasakojo, kad rankdarbius pamėgo žiūrėdama į mamytę Eleną Andriulienę, kuri daug siuvinėdavo, megzdavo.

A. Petkūnienė – žemaitė, prieš 35-erius metus atsikėlusi gyventi į Suvalkiją. Puikiai čia pritapo ir šiandien greit septyniasdešimtmetį švęsianti moteris nepaleidžia vąšelio ar virbalų iš rankų, nė minutės nesėdi be darbo. Pirmieji darbai buvo nertos servetėlės. Jų Aldona nunėrusi šimtais.

„Anksčiau nertomis servetėlėmis šeimininkės puošdavo visus namus, dėdavo po brangiais servizais. Dabar jos jau nebemadingos, todėl daug servetėlių išdovanojau“, – pasakoja moteris.

Aldona domisi ir kitais rankdarbiais: jos namuose dabar ne viena vaza su jos pačios megztomis gėlėmis. Rožės, tulpės, katilėliai... – gėlės atrodo kaip gyvos.

„Numegzti žiedą užtrunka, reikia turėti ir vielų, nes šakelę ir žiedą reikia sutvirtinti“, – sako Aldona.

Ji rodo ir kitus rankdarbius: nertas vąšeliu skrybėles, angeliukus, velykinius zuikius ir kiaušinius bei didžiulį nunertą „voratinklio tinklą“, kurį moteris nėrė tris paras, o eksponuojamas jis buvo rajoninės „Derliaus šventės“ metu. Jaukiame Aldonos kambaryje ant sienų vaizdais prabyla siuvinėti paveikslai.

„Kryželiu siuvinėti reikia kantrybės bei ypatingo kruopštumo, dar ir spalvas išmanyti. Bet kai pradedu siuvinėti, nepajaučiu, kad užsisėdžiu iki paryčių“, – sako Aldona, rodydama kryželiu išsiuvinėtus paveikslus.

Moteris sako, kad kai sėda prie televizoriaus, tai „narpulina ir narpulina“, jau įgudo ne tik megzti ar nerti, bet ir žiūrėti filmus nepraleisdama svarbiausių momentų. Ponia Aldona dažnai nusiperka įvairių mezgimo žurnalų, iš kurių ir semiasi naujovių.
Rankų darbo dirbinius A. Petkūnienė eksponuoja Sudargo bendruomenės organizuojamuose renginiuose, įvairių rajono švenčių metu.