Penktadienio vakaras Lukšių ir viso rajono gyventojams tapo istorinis. Po darbo dienos kraštiečiai skubėjo į Zyplių dvarą, kuriame svečiavosi Liudas Mažylis, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve kovo 29 d. suradęs Lietuvos Nepriklausomybės Aktą.

„Turėjo ateiti ta diena. Kažkuriam iš mūsų buvo lemta rasti šį dokumentą. Visi mes turėjome nujausti, kad šis atradimas kels nepaprastai didelį džiaugsmą. Kito jausmo čia tiesiog nėra. Galime daug kalbėti apie aukas, apie žmones, kurie dėl Vasario 16-osios žiūrėdavo mirčiai į akis ir oriai ją sutikdavo. Tačiau dabar mumyse vyrauja šypsenos, džiugesys. Tie mėnesiai, likę iki Valstybės 100-mečio, bus užsipildę prasme, o džiaugsmas ilgainiui tik didės“, – tokiais žodžiais, sugiedojus „Tautišką giesmę“, susitikimą su kraštiečiais pradėjo L. Mažylis.

Profesoriaus mintys ieškoti Nepriklausomybės Akto prasidėjo praėjusių metų vasarą, kai atostogaudamas Dzūkijos miškuose, lietingomis dienomis skaitydamas knygas, jis pradėjo galvoti, kaip tai padaryti.

„Kiek čia beliko iki to jubiliejaus. Aktas dingęs, todėl atsirado pareiga įsijungti į paieškas. Įsivaizdavau, kad reikėtų susipažinti su kokiu magistrantu istoriku, pasikalbėti, paklausti, nuo ko būtų galima pradėti paieškas, ar kartu kažką sugalvoti. Tačiau istorikai man atsakė, kad nėra tų studentų tyrinėtojų, jie patys pasirenka savo baigiamųjų darbų temas. Pasiteiravęs, ką daryti, gavau atsakymą, kad paieškų turėčiau imtis pats. Bet juk aš politologas, ar neturėtų tuo užsiimti istorikai? Geriausiai į šį klausimą man atsakė vienas žmogus, teigdamas, kad negali kilti jokių abejonių. Kas būna pirmiausiai, o kas būna po to? Taigi pirmiausiai būna politika, o istorija vėliau. Po to galvojau, kad štai dabar man tarp savo aplinkos žmonių reikėtų surasti tokį, kuris sakytų, kad nei aš ten ką rasiu, nei man ten važiuot. Tai tokio žmogaus neatsirado, visi tik patraukydavo pečiais ir sakydavo – „pabandyk, važiuok“, – įspūdžiais dalijosi profesorius.

Visą Lietuvą jau spėjo apskrieti žinia, kad Nepriklausomybės Aktas šalyje pabus metus laiko ar šiek tiek ilgiau, o po to bus grąžintas atgal į Vokietijos archyvą. Jei dokumentas liktų Lietuvoje – toks sprendimas būtų tarsi neigiamas pavyzdys archyvų praktikai visame pasaulyje, mat turėtų būti peržiūrėta visų archyvų politika.

„Kas Estijos, turėtų būti grąžinta Estijai, kas Lietuvos – Lietuvai, o kas yra Lietuvoje Vokietijos, mes tai turėtume grąžinti jiems ir taip toliau. Kas tada liktų? Mums daug svarbiau, kad tas dokumentas ir toliau gulėtų tame aplanke, tarp kitų tos epochos dokumentų. Juk tai liudija, jog mes pilnavertė valstybė esame jau šimtą metų. Nuo tada mūsų siųsti raštai yra tuose archyvuose. Kartais net pasakau, kad Aktas niekur nebuvo dingęs. Jis visąlaik buvo mūsų širdyse. Jis buvo kaip rezultatas, mes šimtą metų ėjome to, ką turime šiandien, link. Dar vienas svarbus dalykas – šis dokumentas yra ten, kur ir buvo nusiųstas. Jo niekas iš mūsų negrobė, mes patys jį adresavome Vokietijai kaip valstybei. Žinoma, mums nepaprastai svarbu, kad jis Lietuvoje pabūtų kuo ilgiau“, – komentavo profesorius.

Kita vertus, anot L. Mažylio, paieškos turėtų tęstis toliau. Jis teigė, kad tikrai nepadėtas taškas, reikia toliau ieškoti svarbių to laikotarpio dokumentų.

„Juk yra visokių prielaidų. Be to, yra komentaras, kad už šį radinį pažadėtas milijonas eurų. Jo, tiesą sakant, nepažadėjo. Tik norima pavaizduoti, kad čia kažkokia labai keista geradarystė. Kas ten žino, jei žadėjo tą milijoną, tai viena iš prielaidų yra, kad ne šiaip sau ir žadėjo, gal kažkas turi dar vieną Vasario 16-osios akto originalo egzempliorių. Gal čia tam tikra režisūra“, – svarstė L. Mažylis.

Pradėjus kalbėti apie tai, kad žinia apie Nepriklausomybės Akto atradimą apskriejo ir kitas pasaulio šalis, profesorius kalbėjo, kad jam pačiam artimiausia publikacija buvo paskelbta naujienų agentūroje „Reuters“.

„Ten yra parašyti puikūs žodžiai. Ten nėra nei žodžio profesorius, nei Liudas, nei Mažylis. Ten yra pasakyta: Lietuva atrado savo Nepriklausomybės Aktą. Lietuva. Štai kur yra brangiausias dalykas“, – kalbėjo profesorius.

Kalbėdamas apie Vasario 16-osios aktą pasirašiusius signatarus, profesorius teigė, kad visus 20 reikia mylėti vienodai, neatsižvelgiant, kuris buvo mūsų kraštietis ar panašiai. Anot L. Mažylio, kiekvienam iš mūsų reikėtų prisijungti prie tolimesnių paieškų.

„Kaip galima matyti Signatarų laiškuose ir kitur – ne viską mes žinome apie šiuos žmones. O jų likimai tokie pat dramatiški ir tragiški kaip ir mūsų visos tautos. Savotišką duoklę kiekvienas, kaip tik galime, turėtume atidavinėti dar ilgai“, – išsakė savo nuomonę profesorius.

Lukšių seniūnijos, kultūros centro bei kraštiečio filatelisto Juozo Urbono iniciatyva Zypliuose apsilankęs L. Mažylis ne tik kalbėjo apie Nepriklausomybės Akto suradimą, bet taip pat pristatė filatelijos parodą, kurioje eksponuojami dvylikos Vasario 16-osios akto signatarų parašai. Tiesa, Lukšių seniūnas Vidas Cikana, atsidėkodamas profesoriui už atvykimą, įteikė angelo statulėlę. L. Mažylis pradėjęs juoktis kalbėjo, kad Nepriklausomybės Akto paieškos neapsiėjo ir be apvaizdos priežiūros. Mat Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyvo darbuotojo, kuris profesoriui atsiuntė svarbių bylų sąrašą, pavardė yra Angel.