„Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti” – šie Biblijos žodžiai ne kartą skambėjo savaitgalį vykusiuose renginiuose Rūdšilio girioje ir Valkų kalvose (Lekėčių sen.), skirtuose pagerbti partizanus bei paminėti Kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną.

Gegužės 19 d. Lekėčių bendruomenė pakvietė visuomenę į Rūdšilio girią prie partizanų slėptuvės, kur tragiškai nutrūko dviejų laisvės kovotojų – Julijono Būtėno bei Petro Jurkšaičio – likimai.

Šv. Mišias už visos Lietuvos partizanus, kovotojus už laisvę aukojęs Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas kalbėjo, kad jiems turime būti dėkingi už iškovotą laisvę.

„,Pirmiausiai noriu pasakyti, kas mane šiandien atvedė į šią girią. J. Būtėnas – Aukštaitijos krašto sūnus, mano kraštietis, tai jis atvedė mane čia, kad nusilenkčiau ir jam, ir kitiems kovotojams. Kad aplankyčiau tas vietas, kur jo draugai žieminėse gyveno, kovojo ir daugelis žuvo“, – kalbėjo vyskupas.

Jis priminė susirinkusiems, kad J. Būtėnas buvo gabus Linkuvos (Pakruojo raj.) gimnazistas bei ateitininkas, mokėjo kelias užsienio kalbas, rašė straipsnius į tuometinę spaudą.

„Jis daug daugiau galėjo padėti Lietuvai savo tikinčiu ir mylinčiu tėvynę žodžiu, bet lėktuvu atskrido į jūsų kraštą, iššoko su parašiutu, čia kovojo ir 1951 m. gegužės 21 d. žuvo. Deja, šiandien vis dar nežinome jo kapo, kaip ir kitų tūkstančių partizanų kapų. Meldžiamės šiandien už juos ir prašome Dievo, kad atlygintų jų gyvenimo auką, nes nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už kitus atiduoti“, – sakė vyskupas ir gausiai susirinkusiems moksleiviams linkėjo būti savo krašto patriotais.

Rūdšilio miškais partizanų pagerbimui nuskambėjo Lietuvos himno žodžiai bei orą suvirpinusios ginklų salvės – už Lietuvos valstybę ir jos žmones, už karius savanorius bei partizanus.

Daug metų buvo manoma, kad Rūdšilio girioje, kur įamžintos J. Būtėno ir P. Jurkšaičio žuvimo vietos, žuvo ir partizanė Onutė Guogaitė, apie tai bylojo ant pušies pritvirtinta atminties lenta. Kaip teigė Lekėčių seniūnas Ričardas Krikštolaitis, įsigilinus į rašytinius šaltinius ir surinkus amžininkų prisiminimus, išaiškėjo, kad O. Guogaitė buvo nužudyta Beržo bunkeryje, gretimame Kelmerių kaime, viena diena anksčiau nei minimi partizanai. Pasak kalbėjusio seniūno, artimiausiu metu bus perkelta atminimo lenta į tikrąją partizanės žuvimo vietą.

Seniūnas padėkojo Panevėžio Zanavykų bendrijos pirmininkui Vincentui Aleknavičiui, lekėtiškiui Zenonui Rakauskui, visiems, padedantiems plėtoti gražų partizanų atminimą Lekėčių krašte. V. Aleknavičiaus rūpesčiu šiais metais buvo įrengtas informacinis stendas ir pažintinis partizanų bunkerių takas.

Netoli bunkerio, kuris tapo žiaurios istorijos nebyliu liudytoju, savo prisiminimais dalijosi Z. Rakauskas, kuris pabrėžė, kad žmogaus dvasios, idėjos ir vilties – niekas nenumarins.

Renginyje kalbėjęs istorijos mokytojas Vidmantas Zokas pripažino: vargu ar jis ką gali naujo pasakyti apie partizanų kovas, nes lekėtiškiai žino kur kas daugiau už jį.

„Aš atėjau nusilenkti tiems žmonėms, kurie čia žuvo, ir dar 20 tūkstančių, kurių kapai išbarstyti po visą Lietuvą. Apie partizaninį karą aš kalbu ir mokiniams per istorijos pamokas, ir dažnai paklausiu vaikų – ar jūs eitumėte į mišką partizanauti? Daugelis vaikų partizanavimą įsivaizduoja romantišką, galimybę įsiamžinti didvyriais. Anaiptol, partizaninis karas toks nebuvo. Aš jiems sakau, kad miške nebus mobilaus telefono, socialinių ryšių, elektros – tada visas jų pasiryžimas išgaruoja. Negaliu pasakyti net to, ar aš eičiau į mišką...“ – kalbėjo V. Zokas.

Jis svarstė, kodėl vyrai ir moterys stojo į partizaninę kovą, anot jo, žmonės nepanoro taikstytis su neteisybe, kuri Lietuvoje prasidėjo 1944 metais.

„Kai kurie partizanai miškuose išsilaikė apie 10 metų, vadinasi, jie turėjo didelį nusistatymą, stiprią valią ir labai mylėjo Laisvę. Juolab kad jie žinojo, kas jų laukia – mirtis arba tremtis“, – samprotavo istorijos mokytojas ir pridūrė, kad parašytos knygos ir kita informacija apie partizaninę veiklą jaunimo gali nesužavėti, todėl mokytojas kvietė moksleivius jungtis į jaunųjų šaulių gretas.

Renginyje dalyvavę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorė Teresė Birutė Burauskaitė ir centro darbuotojai padėkojo už partizanų įamžinimą Panevėžio, Vilniaus Zanavykų bendrijos pirmininkams V. Aleknavičiui, Kęstučiui Vaičiūnui bei Šakių miškų urėdijai.

Rūdšilio miškas mena sunkų, išbandymų kupiną, liūdesiu ir netektimi paženklintą laiką. Todėl čia skambėjusios Sintautų kultūros centro folklorinio ansamblio „Santaka“ (vadovė Jūratė Navickienė) dainos tarsi sugrąžino į partizanų kovų epochą.
Renginio organizatoriai ir dalyviai prie arbatos puodelio kalbėjo, kad tokia patriotizmo ir istorijos pamoka labiau skirta jaunimui, lekėtiškiai svarstė, kad galbūt ateityje keisis šventės forma, bet visuomet atmintis išliks gyva. Kiti kalbėjo, kad gražiai pasitarta istorijos klausimais...

Gegužės 21 d. Kariuomenės ir visuomenės dienos bei Valkų mūšio paminėjimą organizavo rajono savivaldybės tarybos narė Irena Haase, Kultūros ir turizmo skyrius bei Lietuvos šaulių sąjungos Suvalkijos šaulių 4-osios rinktinės Kudirkos Naumiesčio 10-oji bei Šakių 405-oji šaulių kuopa. Organizatoriai pirmiausia visus pakvietė į Lekėčius, čia prie Nepriklausomybės paminklo prisiminimais dalijosi lekėtiškis Z. Rakauskas. Jaunieji šauliai Nežinomo partizano ir leitenanto Jono Laurinaičio-Liūto kapus papuošė trispalvėmis. Vėliau jaunieji šauliai, prie kurių prisijungė gausus būrys moksleivių bei dviračių žygeivių, lankė partizanų žūties vietas, pakeliui į Valkų kalvas buvo surengta karinių bei sportinių rungčių programa: šaudymo varžybos, jaunimas mokėsi leistis virvėmis, kybančiomis tarp medžių.

Sekmadienio popietę keliavę per smėlynus, nepabūgę uodų spiečių dalyviai rinkosi ant Valkų kalvų, kur šv. Mišias už čia žuvusius partizanus aukojo Ilguvos parapijos klebonas Vytautas Sakavičius.

„Valkų kalvose susirinko vyrai iš Lukšių, Barzdų, Sintautų, Griškabūdžio ir kitų vietovių. 1945m. gegužės 12 d. rusų kariuomenė iš visų pusių apsupo Valkų kalvas, užvirė mūšis. Du puolimus pavyko atremti, trečioji puolėjų banga įsiveržė į partizanų stovyklą, šiose kautynėse žuvo apie 20 partizanų, nes ryžtas kovoti ir laimėt, žūti, bet nepasiduoti buvo stipresnis už viską“, – prieš 72-ejus metus vykusias dramatiškas kovas priminė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Šakių skyriaus narys Arvydas Pyragas.

Kovotojai už laisvę buvo pagerbti tylos minute, prisiminimais dalijosi čia žuvusių partizanų artimieji, o tremtinys Antanas Bajerčius rajono vadovų prašė pagaliau tinkamai įamžinti Valkų kalvose žuvusių atminimą.

Visai vakarop šventės dalyviai sodyboje „Poškynė“ vaišinosi kareiviška koše, klausėsi grupės „Thundertale“ koncerto.