Praėjusį šeštadienį Kaišiadoryse vyko antrasis Lietuvos baumkuchenų (šakočių) kepimo čempionatas, kurio metu siekiama kartu su istorinės virtuvės tyrinėtojais pristatyti kepinio ištakas, jo tyrinėjimus ir svarbą mūsų kultūroje. Tarp devynių baumkuchenų meistrų iš visos Lietuvos geriausiai pasirodė šakietis Žydrūnas Drevininkaitis iš Birutės Drevininkaitienės įmonės „Rugelis“.

B. Drevininkaitienės įmonė „Rugelis“ baumkuchenus kepa nuo 2008m., tačiau Drevininkaičių šeima turi gilesnes šio prabangaus kepinio gaminimo tradicijas. Baumkuchenus kepė Birutės mama Agota, o prieš tai ir Agotos mama. Tad baumkuchenas ir jo kepimo receptas keliavo iš kartos į kartą, iš lūpų į lūpas daugiau nei 100 metų. 2010 m. už šakočio kepimo amato puoselėjimą įmonė gavo Lietuvos tautinio paveldo produkto sertifikatą, o 2016 m. „Rugelio“ baumkuchenai buvo įvertinti „AgroBalt“ aukso medaliu. Paklausę, kas nulėmė tokį įvertinimą, išgirdome, jog į šio kepinio receptą įeina vienas slaptas ingredientas – meilė.

Lietuvoje baumkuchenas buvo pradėtas kepti XIX a. viduryje vienuolynuose ir dvaruose. Šiandien jis vadinamas šakočiu arba raguoliu. Šiam kepiniui reikia daugybės kiaušinių, sviesto, grietinės ir cukraus. Šie ingredientai viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų gastronomijoje buvo priskiriami elitiniams produktams. Šakočio kepimui reikalingi ne tik brangūs ingredientai, bet ir speciali įranga bei kepėjo įgūdžiai, aukšta kvalifikacija. Nors šiandien šis procesas jau šiek tiek patobulintas – kai kurie šakočių kepėjai naudojasi elektra, o ne malkomis, tačiau šakotį iškepti gali ne kiekvienas.

Baumkuchenų kepimo meistras Žydrūnas, pirmą kartą dalyvavęs tokiame čempionate, neslėpė, kad nors volą suko vyresnysis brolis Raimondas, labai jaudinosi, ir prisipažino: ko jau ko, o laimėti čempionato tikrai nesitikėjo.

„Nesitikėjau net trečios vietos. Galvojau, kad važiuoju tik dalyvauti, o grįžau namo su pagrindiniu prizu – 500 eurų kuponu. Į čempionatą vežiausi močiutės medinį volą, tai, matyt, močiutė ir padėjo iš Anapus...“ – atviravo Žydrūnas, prisimindamas, kad teisėjai vertino viską – ne tik akylai stebėjo patį kepimo procesą, bet vertino ir technologijos autentiškumą, ir pačią šakočio išvaizdą, ir skonį.

Žinoma, kad baumkucheno pavadinimas, jo istoriniai tyrimai veda į prabangią Rytų Prūsijos virtuvę. Perpjovus baumkucheną matyti sluoksniuota vidinė struktūra, primenanti medžio metines rieves. Galbūt todėl kepinys vokiškai ir vadinamas Baumkuchen – „medis-pyragas“. Tiesa, vokiečiai tokio šakočio, koks kepamas pas mus, nė akyse neregėję. Kepinys, kurį jie vadina baumkuchenu, primena paprastą pyragą, aplietą šokoladu.

Štai ką Lietuvos kulinarinio paveldo tyrinėtojas, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto prof. Rimvydas Laužikas rašo apie šį kepinį: „Kaip „baumkuchenas“ pasiekė Lietuvą, dar reikėtų patyrinėti giliau. Turėtume jų ieškoti paribio su vokiškąja kultūra regionuose. Paieškos erdvę siaurina tai, kad šis kepinys, regis, nepaplitęs latviškoje gastronominėje tradicijoje. Taigi lieka Rytprūsiai ir Vilniaus vokiečių bendruomenė. Šiuolaikinis „baumkucheno“ populiarumas Suvalkijoje (abiejose sienos pusėse: Lietuvoje ir Lenkijoje) stiprina pirmąją hipotezę. Tačiau patiekalo platesnį paplitimą ir jo migraciją į valstietišką virtuvę stabdė ne tik šio kepinio savikaina, bet ir jo gaminimui reikalinga speciali įranga ir būtina aukšta kepėjo kvalifikacija. „Baumkuchenas“, kaip sakoma, yra „ne kiekvienam pabažnam.“