Karštą praėjusio penktadienio popietę norintys prisijungti prie Zanavykų muziejaus organizuojamo edukacinio-kultūrinio renginio „Ką mena upių ir upelių vingiai“ rinkosi prie Plokščių mokyklos-daugiafunkcio centro. Šis Lietuvos muziejų kelio renginys mūsų rajone sutapo su Baltijos kelio 30-mečiu.

Visus dalyvius pasveikinęs Lietuvos muziejų kelio Suvalkijoje koordinatorius Tomas Kukauskas priminė, kad tai tradicinis renginys, o šių metų tema – „Lietuvos kraštovaizdžiai: vandenų kultūrinė atmintis“.

„Muziejų kelias skirtas atskleisti Lietuvos upių, upelių, ežerų, tvenkinių, šaltinių, Baltijos jūros, marių ir kitų vandens objektų kultūrinę atmintį. Muziejų kelias suksis per visus etnografinius Lietuvos regionus“, – kalbėjo T. Kukauskas.

Nuo mokyklos keliautojai pasuko į Šventaduobę, kur sakmę apie vandenų atsiradimą pasekė jaunoji plokštietė Mėta Kazarijan, o kaip atsirado šaltinėlis Šventaduobėje ir kitų nutikimų jau papasakojo kita plokštietė, istorijos mokytoja Gražina Kazarian, tikra šio krašto istorijos žinovė, buvusi tos dienos gide. Anot legendos, Nemunu plaukė Marijos paveikslas, kurį piemenys išgriebė iš vandens ir atnešė į bažnyčią. Vėliau jis atsirado raguvoje, prie šaltinėlio. Nors bandyta jį grąžinti į bažnyčią, jis vis atsirasdavo prie šaltinėlio. Žmonės tikėjo, kad tai Dievo ženklas, o šaltinėlis turi gydomųjų galių.

„O šis lurdas atsirado taip: apie 1930 metus susirgo vieno ūkininko duktė. Gydytojai patarė kasdien akis plauti švariu šaltinio vandeniu. Tėvas kasdien ėjo į Šventaduobę, nešė namo vandenį ir mergaitė greitai pagijo. Tėvas, jausdamas dėkingumą, vietoje sukiužusios medinės koplytėlės, pasamdęs akmentašius, iš riedulių išmūrino lurdą“, – pasakojo G. Kazarian ir pridūrė, kad kita legenda byloja, kad šita vieta vadinama raudaduobė, mat šioje vietoje pasislėpė mergina, nenorėjusi tekėti ir tol verkusi, kol iš jos ašarų upelis pradėjo tekėti. Šiandien Šventaduobėje vyksta šv. Mišios, tuokiasi jaunavedžiai.

Kita stotelė – Vaiguvos upė-gatvė. Tai unikali vieta: gyventojai savo namus pasiekia tik eidami ar važiuodami upelio vaga. Į Vaiguvą suteka keletas šaltinių. Apie čia neseniai visuomenei pristatytą menininko Vytauto Tamoliūno Vaiguvos lauko galeriją pasakojusi menininko žmona Rimantė priminė, kad Vaiguvos upelis buvo ir menininkų įkvėpimo šaltiniu, čia tapė ir jos vyras. Kas braidžiodami po Vaiguvą, kas nuo saulės slėpdamiesi po didžiulėmis eglėmis, renginio dalyviai priėjo prie dar vienos įdomios Vaiguvos upės-gatvės vietos.

„Gretimai upelio gulėjo didžiulis riedulys, ant kurio pasivaikščiojimo metu ilsėjosi ir rašė Vincas Kudirka. XIX a. pabaigoje jis buvo persekiojamas už varpininko veiklą ir Plokščiuose slėpėsi nuo caro žandarų. Jis rašė, kad šita vieta jam primena Šveicariją...“ – pasakojo G. Kazarian ir parodė, kad Vaiguvos upės-gatvės pabaigoje vietinis skulptorius Zigmas Sederevičius išdrožė skulptūrą „Bangpūtis“.

Vėliau stabtelta prie paminklo Plokščių valsčiuje žuvusiems savanoriams, Muziejų kelio dalyviai padėjo kardelių žiedus.

Daugelis pirmą kartą išgirdo pasakojimą apie senuosius šaltinius, iš kurių buvo tiekiamas vanduo į anuomet Plokščiuose veikusią pieninę. G. Kazarian palydėjo iki tų senųjų, deja, pamirštų šaltinių.

„Čia bus visiems pamąstymas, ką mes dar galime padaryti, kad tas vanduo iš tų šaltinių, kurie dabar apleisti, vėl atgytų“, – svarstė G. Kazarian.

Keliautojai, brisdami sunkiai praeinamu siauru takeliu, tik iš tolo pamatė vamzdį, kuriuo iš šaltinio šulinių vanduo tekėjęs į pieninę. Deja, šiandien šuliniai apgriuvę, neaišku, kurioje vietoje tie vamzdžiai yra užakę. G. Kazarian atviravo, kad jos svajonė  – sutvarkyti tuos šulinius, iš kurių vamzdžiais šaltinio vanduo tekėtų iki centrinės miestelio gatvės ir būtų galima šaltinio vandenį naudoti.

Kelionę Muziejų kelio dalyviai užbaigė prie Nemuno, kur ištvermingiausių keliautojų laukė sriuba. Kelionės metu savo dainomis visus džiugino Skirmutė Janulaitienė.