Sesuo eucharistietė Regina Edita Teresiūtė, pašvęstąjį gyvenimą pasirinkusi labai jauna, šiandien tvirtina, kad nė karto gyvenime neteko suabejoti, ar teisingas kelias pasirinktas. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Jau visur pilna artėjančių švenčių šurmulio. Pabūti susikaupime ir ramybėje, susitikti su Eucharistinio Jėzaus seserų kongregacijos vienuole seserimi Regina Edita Teresiūte iš Šiluvos kiduliečiai vėlų praėjusio penktadienio vakarą rinkosi į Kidulių dvarą: pynė bendrą vainiką, kiekvienas galėjo išsikepti kalėdaitį.
Kalėdaičių gaminimas iš arti
Šiandien sesuo R. Teresiūtė gyvena Šiluvoje įsikūrusiuose Piligrimų namuose, kur jau dešimtmetį kaupia krikščioniškąjį meną, Žaiginio Pranciškaus Šivickio pagrindinėje mokykloje dėsto tikybą, moksleivius moko dalijimosi ir atjautos: lanko globos namus, onkologinėmis ligomis sergančius. Tačiau kaip vieną iš svarbiausių veiklų įvardija rengiamas piligrimines keliones.
„Dievas leido dešimt kartų apsilankyti Šventojoje Žemėje, į kurią nuvežiau virš 300 piligrimų. Jau keleri metai vykstam į Baltarusiją ir Rusiją, aplankom palaimintojo arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ir kitų kankinių kančios vietas“, – pasakoja vienuolė.
Anot jos, šiandien neįsivaizduojame Kūčių vakarienės be balto kalėdaičio, kurį mūsų krašte vadiname tiesiog „plotkele“. Ar šiandien dar įmanoma iš arti pamatyti kepamą Dievo duonelę? Taip, tuo įsitikinti galėjo kiekvienas, atėjęs į susitikimą su seserimi Regina Kidulių dvare. Viešnia atsivežė mažą keptuvę su raštais, joje vienu metu galima iškepti tik vieną kalėdaitį. Viešnia su šia keptuve yra iškepusi 7 tūkst. kalėdaičių, dabar ši keptuvė tarnauja edukaciniams užsiėmimams.
Ant keptuvės vidurio užpilamas samtelis skystos tešlos, tuomet sesuo Regina stipriai suspaudžia keptuvės rankeną. Sušnypščia garas. Po kelių akimirkų keptuvė atidaroma, kalėdaitį dar reikia apdailinti peiliu. Jeigu paplotėlis kepdamas kiek prilimpa prie keptuvės, vienuolė pridegusią vietą patepa bičių vašku. Kiekvienas vakaro dalyvis galėjo pats pabandyti iškepti kalėdaitį, sesuo priminė susirinkusiems, kad šis paplotėlis tikrąją prasmę įgyja tik jį pašventinus. Anot viešnios, dabar kalėdaičiai dažniausiai atvežami iš kaimyninės Lenkijos turinčios jau išvystytą kalėdaičių kepimo industriją.
Viešnios teiraujamės, kaip laukti Kristaus gimimo šventės – Kalėdų. Anot sesers Reginos, prie „Maximos“ matytas užrašas, kad „čia prasideda tikrosios Kalėdos“, neturėtų reikšti, kad mūsų Kalėdos būtų tik apsipirkimas. Ji kvietė prisiminti, kieno gimtadienis yra per Kalėdas.
„Tai yra Kristaus gimtadienis. Ir kad jį užgimusį pasveikintume savo gražiais darbais, vienybe. susiklausymu, o mažiau bambėtume – „neturiu, kur mašinos pasistatyti“, „kaimyno mažina geresnė, mano tai prastesnė“... Duok, Dieve, kad nebūtų karų, maro, baisių ligų. Kad mes vienas kitą mylėtume ir vienas kitam padėtume, kad nereikėtų už vandens kibirėlį, atneštą senutei, imti euro, kad iš meilės mes padarytume kažkokį gerą darbą“, – linkėjo sesuo Regina.
Į bažnyčią – vežimėliu
Ypatinga energija spinduliuojanti 61-erių sesuo Regina pokalbį apie save pradeda prisiminimais apie vaikystę – ji gimė Kelmėje, netoli Elvyravos, šeimoje augo dar brolis Adolfas, kuris vėliau tapo žymiu kryždirbiu. Anot pašnekovės, ryškiausias jos vaikystės atsiminimas, kuomet mama ją su broliu kasdien veždavosi į bažnyčią Kelmėje iš medžio padarytame vežimėlyje.
„Brolį vežimėlyje paguldydavo, mane pasodindavo ant jo kojų ir šešis kilometrus veždavosi. Aš ir dabar tiesiog dar girdžiu tą mamos batų kaukšėjimą – tik,tik,tik“, – pirmąsias keliones į bažnyčią prisimena sesuo Regina.
Ji atvirauja, kad dar būdama pirmoje klasėje rašinyje parašė, kad nori būti klebono gaspadinė, aišku, tiek mokytojai, tiek saugumiečiai bandė ją perauklėti. Vėliau, šeštoje klasėje, į Kelmę atvažiavęs politkalinys Mečislovas Jurevičius pakvietė seserį Reginą įsijungti į Eucharistijos bičiulių draugijos veiklą, jos nariai meldėsi ir stengdavosi daryti gerus darbus.
„Dabar jei vaikai atneša malkų ar vandens, tai tėvai už tai sumoka. Tuomet būdavo didžiausia gėda paimti pinigus už bet kokį darbą“, – sako sesuo Regina. Kai į Kelmę atvažiavo kunigas Albinas Budrikis, sesuo Regina pas jį mokėsi groti vargonais. Dar mokykloje buvo raginama stoti į spaliukus, po kelerių metų į pionierius, komjaunimą. Tuomet ji su bendraminčiais tiesiog pabėgdavo iš pamokų į Eucharistijos bičiulių organizuojamus susirinkimus. Pasak sesers Reginos, už tokį jos pasipriešinimą tuometinei santvarkai sužlugo jos svajonės mokytis konservatorijoje.
Jau po aštuonerių klasių ji pasirinko pašvęstąjį gyvenimą – tapo kandidate Dievo Apvaizdos seserų kongregacijoje. Vėliau ji ryžosi palikti Dievo Apvaizdos seseris ir perėjo pas Eucharistietes. Pasiteiravus apie gyvenimą vienuolyne, pašnekovė nedaugžodžiavo ir pacitavo kunigo Pranciškus Masilionio pasakytus žodžius: „Malda ne kleckai, nesurūgs, bet tu kaip kleckas surūgsi be maldos.“
Dievo vedimas
Sesuo Regina neslepia, kad jai ypač svarbi dvasinė mokykla dirbant pas kunigą Juozą Zdebskį.
„Tai buvo aukos žmogus, pavyzdys jaunimui, kad kančia nėra beprasmė, kad gyvenimas žmogų keičia, jeigu jis apsisprendžia kentėti, aukotis, mylėti. Jei žmogus tik plaukia per gyvenimą pasroviui, bangos dažnai nuneša...“ – kalbėjo sesuo Regina.
Anot jos, saugumas jai buvo sugalvojęs pravardę Tina, o draugai vadino „Pykšt pokšt“.
„Kunigas Zdebskis paliko man startinį pistoletą, kai vienai tekdavo likti tuščioje klebonijoje, kuri buvo atokiau nuo kaimo. Pistoletas ne kartą man padėjo“, – juokiasi pašnekovė pridurdama, kad pravardė labai atitiko jos charakterį – saugumas neturėjo ramybės.
Saugumiečiams pradėjus persekioti, sesuo Regina išvyko dirbti į Viduklę pas kunigą Alfonsą Svarinską. Moteris prisipažįsta – kalėjimo ar tremčių išvengė, bet teko atsėdėti 70 parų. Pašnekovė sako, kad dar vienas svarbus momentas jos gyvenime buvo kryžių statymas. Sesuo Regina sako, kad kryžių pagamindavo per 15 minučių iš miške nupjautos pušelės, o statydavo dažniausiai partizanų kovų ir žūties vietose.
„Sovietmečiu tai buvo tarsi kovos būdas – vieną nugriovė, tris pastatydavome“, – sako pašnekovė.
Pasiteiravus, iš kur sesuo Regina semiasi to dvasios užtaiso, entuziazmo, ji atsako, kad rytą pradeda su malda, dieną užbaigia dėkodama Dievui.
„Mano gyvenimo taisyklė yra tokia – daryk gera kitam, nejučiom sugrįžta tau pačiam“, – sako vienuolė ir priduria, kad ji negalvoja, ką reiks valgyti, sako, kad tuo pasirūpins Dievas.
Ji vairuoja automobilį ir per dieną sukaria šimtus kilometrų, o su ja „važiuoja visi dangaus angelai, su kuriais visada galima pasikalbėti ir kurie niekada neišduoda“.
Sesuo Regina, paklausta, kaip elgiasi, jeigu vis dėlto aplanko neigiamos emocijos ar negandos, ji sako žvelgianti į kryžių ir prašanti: „Viešpatie, ir tu kentėjai ant kryžiaus. Duok jėgų ir man ištverti visa tai. Kiekvienas skausmas praeina, netektis laikas gydo, o visų mūsų ateitis – amžinybė.“
„Dievas leido dešimt kartų apsilankyti Šventojoje Žemėje, į kurią nuvežiau virš 300 piligrimų. Jau keleri metai vykstam į Baltarusiją ir Rusiją, aplankom palaimintojo arkivyskupo ir kankinio Teofiliaus Matulionio ir kitų kankinių kančios vietas“, – pasakoja vienuolė.
Anot jos, šiandien neįsivaizduojame Kūčių vakarienės be balto kalėdaičio, kurį mūsų krašte vadiname tiesiog „plotkele“. Ar šiandien dar įmanoma iš arti pamatyti kepamą Dievo duonelę? Taip, tuo įsitikinti galėjo kiekvienas, atėjęs į susitikimą su seserimi Regina Kidulių dvare. Viešnia atsivežė mažą keptuvę su raštais, joje vienu metu galima iškepti tik vieną kalėdaitį. Viešnia su šia keptuve yra iškepusi 7 tūkst. kalėdaičių, dabar ši keptuvė tarnauja edukaciniams užsiėmimams.
Ant keptuvės vidurio užpilamas samtelis skystos tešlos, tuomet sesuo Regina stipriai suspaudžia keptuvės rankeną. Sušnypščia garas. Po kelių akimirkų keptuvė atidaroma, kalėdaitį dar reikia apdailinti peiliu. Jeigu paplotėlis kepdamas kiek prilimpa prie keptuvės, vienuolė pridegusią vietą patepa bičių vašku. Kiekvienas vakaro dalyvis galėjo pats pabandyti iškepti kalėdaitį, sesuo priminė susirinkusiems, kad šis paplotėlis tikrąją prasmę įgyja tik jį pašventinus. Anot viešnios, dabar kalėdaičiai dažniausiai atvežami iš kaimyninės Lenkijos turinčios jau išvystytą kalėdaičių kepimo industriją.
Viešnios teiraujamės, kaip laukti Kristaus gimimo šventės – Kalėdų. Anot sesers Reginos, prie „Maximos“ matytas užrašas, kad „čia prasideda tikrosios Kalėdos“, neturėtų reikšti, kad mūsų Kalėdos būtų tik apsipirkimas. Ji kvietė prisiminti, kieno gimtadienis yra per Kalėdas.
„Tai yra Kristaus gimtadienis. Ir kad jį užgimusį pasveikintume savo gražiais darbais, vienybe. susiklausymu, o mažiau bambėtume – „neturiu, kur mašinos pasistatyti“, „kaimyno mažina geresnė, mano tai prastesnė“... Duok, Dieve, kad nebūtų karų, maro, baisių ligų. Kad mes vienas kitą mylėtume ir vienas kitam padėtume, kad nereikėtų už vandens kibirėlį, atneštą senutei, imti euro, kad iš meilės mes padarytume kažkokį gerą darbą“, – linkėjo sesuo Regina.
Į bažnyčią – vežimėliu
Ypatinga energija spinduliuojanti 61-erių sesuo Regina pokalbį apie save pradeda prisiminimais apie vaikystę – ji gimė Kelmėje, netoli Elvyravos, šeimoje augo dar brolis Adolfas, kuris vėliau tapo žymiu kryždirbiu. Anot pašnekovės, ryškiausias jos vaikystės atsiminimas, kuomet mama ją su broliu kasdien veždavosi į bažnyčią Kelmėje iš medžio padarytame vežimėlyje.
„Brolį vežimėlyje paguldydavo, mane pasodindavo ant jo kojų ir šešis kilometrus veždavosi. Aš ir dabar tiesiog dar girdžiu tą mamos batų kaukšėjimą – tik,tik,tik“, – pirmąsias keliones į bažnyčią prisimena sesuo Regina.
Ji atvirauja, kad dar būdama pirmoje klasėje rašinyje parašė, kad nori būti klebono gaspadinė, aišku, tiek mokytojai, tiek saugumiečiai bandė ją perauklėti. Vėliau, šeštoje klasėje, į Kelmę atvažiavęs politkalinys Mečislovas Jurevičius pakvietė seserį Reginą įsijungti į Eucharistijos bičiulių draugijos veiklą, jos nariai meldėsi ir stengdavosi daryti gerus darbus.
„Dabar jei vaikai atneša malkų ar vandens, tai tėvai už tai sumoka. Tuomet būdavo didžiausia gėda paimti pinigus už bet kokį darbą“, – sako sesuo Regina. Kai į Kelmę atvažiavo kunigas Albinas Budrikis, sesuo Regina pas jį mokėsi groti vargonais. Dar mokykloje buvo raginama stoti į spaliukus, po kelerių metų į pionierius, komjaunimą. Tuomet ji su bendraminčiais tiesiog pabėgdavo iš pamokų į Eucharistijos bičiulių organizuojamus susirinkimus. Pasak sesers Reginos, už tokį jos pasipriešinimą tuometinei santvarkai sužlugo jos svajonės mokytis konservatorijoje.
Jau po aštuonerių klasių ji pasirinko pašvęstąjį gyvenimą – tapo kandidate Dievo Apvaizdos seserų kongregacijoje. Vėliau ji ryžosi palikti Dievo Apvaizdos seseris ir perėjo pas Eucharistietes. Pasiteiravus apie gyvenimą vienuolyne, pašnekovė nedaugžodžiavo ir pacitavo kunigo Pranciškus Masilionio pasakytus žodžius: „Malda ne kleckai, nesurūgs, bet tu kaip kleckas surūgsi be maldos.“
Dievo vedimas
Sesuo Regina neslepia, kad jai ypač svarbi dvasinė mokykla dirbant pas kunigą Juozą Zdebskį.
„Tai buvo aukos žmogus, pavyzdys jaunimui, kad kančia nėra beprasmė, kad gyvenimas žmogų keičia, jeigu jis apsisprendžia kentėti, aukotis, mylėti. Jei žmogus tik plaukia per gyvenimą pasroviui, bangos dažnai nuneša...“ – kalbėjo sesuo Regina.
Anot jos, saugumas jai buvo sugalvojęs pravardę Tina, o draugai vadino „Pykšt pokšt“.
„Kunigas Zdebskis paliko man startinį pistoletą, kai vienai tekdavo likti tuščioje klebonijoje, kuri buvo atokiau nuo kaimo. Pistoletas ne kartą man padėjo“, – juokiasi pašnekovė pridurdama, kad pravardė labai atitiko jos charakterį – saugumas neturėjo ramybės.
Saugumiečiams pradėjus persekioti, sesuo Regina išvyko dirbti į Viduklę pas kunigą Alfonsą Svarinską. Moteris prisipažįsta – kalėjimo ar tremčių išvengė, bet teko atsėdėti 70 parų. Pašnekovė sako, kad dar vienas svarbus momentas jos gyvenime buvo kryžių statymas. Sesuo Regina sako, kad kryžių pagamindavo per 15 minučių iš miške nupjautos pušelės, o statydavo dažniausiai partizanų kovų ir žūties vietose.
„Sovietmečiu tai buvo tarsi kovos būdas – vieną nugriovė, tris pastatydavome“, – sako pašnekovė.
Pasiteiravus, iš kur sesuo Regina semiasi to dvasios užtaiso, entuziazmo, ji atsako, kad rytą pradeda su malda, dieną užbaigia dėkodama Dievui.
„Mano gyvenimo taisyklė yra tokia – daryk gera kitam, nejučiom sugrįžta tau pačiam“, – sako vienuolė ir priduria, kad ji negalvoja, ką reiks valgyti, sako, kad tuo pasirūpins Dievas.
Ji vairuoja automobilį ir per dieną sukaria šimtus kilometrų, o su ja „važiuoja visi dangaus angelai, su kuriais visada galima pasikalbėti ir kurie niekada neišduoda“.
Sesuo Regina, paklausta, kaip elgiasi, jeigu vis dėlto aplanko neigiamos emocijos ar negandos, ji sako žvelgianti į kryžių ir prašanti: „Viešpatie, ir tu kentėjai ant kryžiaus. Duok jėgų ir man ištverti visa tai. Kiekvienas skausmas praeina, netektis laikas gydo, o visų mūsų ateitis – amžinybė.“
Kristina iš Šakių:
