Naumiestiečiai į miestelį užsukusiems turistams retkarčiais parodo rusų stačiatikių koplyčią, esančią pietinėje Kudirkos Naumiesčio dalyje, stačiatikių kapinaitėse, pastatytą beveik prieš šimtmetį. Tiesa, kapinių koplyčia nenaudojama, bebaigianti sugriūti, šalia esančios stačiatikių kapinės prieš dešimtmetį buvo sutvarkytos. Gurkšneliu šios koplyčios istorijos pasidalino patys naumiestiečiai bei istorijos pedagogas Benjaminas Mašalaitis.

Patys naumiestiečiai koplyčią vadina tiesiog stačiatikių koplyčia, tačiau istorijos šaltiniuose tai Kudirkos Naumiesčio Penkių Maskvos šventųjų kapinių koplyčia. Kaip teigia šaltiniai, dabartinė mūrinė kapinių koplyčia buvo pastatyta tarpukaryje kaip kompensacija už 1930 m. nugriautą Šv. Aleksejaus stačiatikių cerkvę, pastarosios vietoje iškilo mokykla (dabar – Vinco Kudirkos gimnazija). Taip pat manoma, kad nedidelė kapinių koplyčia, kuri stovi iki šiol, buvo pastatyta pačių stačiatikių lėšomis, nes, švietimo ministro nuomone, skirti tam biudžeto lėšų nebuvo tikslinga dėl mažo stačiatikių gyventojų skaičiaus.

Dar Kovo 11-ąją su žygeiviais Kudirkos Naumiestyje apsilankęs istorijos pedagogas, marijampolietis B. Mašalaitis pasakojo, kad Kudirkos Naumiesčio miestelio stačiatikių, tuomet aukojusių koplyčios statybai, būta apie 30, bet tų pinigų buvo mažai.
„Tuomet kažkas prisiminė, kad Rusijoje gyvena jų žemiečių palikuonis, pasaulinio garso išradėjas, architektas Artūras Loleitas, kurio motina ir seserys buvo palaidotos XIXa. antroje pusėje kapinėse, kuriose ir buvo leista statyti koplyčią. Bendruomenė susisiekė su Loleitu ir gavo iš jo pakankamai pinigų: architektas iškėlė tik vieną reikalavimą – statinyje privalo būti gelžbetoninių perdangų, kurias jis pirmasis pasaulyje užpatentavo 1895 ir 1907 metais“, – pasakoja B. Mašalaitis ir priduria, kad A. Loleito išradimai buvo panaudoti daugelyje gelžbetonio tiltų, statytų tarpukario Lietuvoje.

Kraštotyrininkės, naumiestietės Natalijos Manikienės teigimu, koplyčia buvo atidaryta maždaug metais anksčiau, negu 1934m. birželio 10 d. iškilo paminklas daktarui Vincui Kudirkai.

Ką naumiestiečiai dar mena apie šią koplyčią? Iniciatyva sutvarkyti stačiatikių kapines ir aplinką kilo dar 2008 m. Kudirkos Naumiesčio Vinco Kudirkos gimnazijos mokytojai Laimutei Gončaruk. Buvo surinkti naumiestiečių (tarp jų 16 rusų tautybės) parašai ir perduoti seniūnijai. Tuometinis seniūnas Vincas Alfredas Puida prašymą dėl stačiatikių kapinių sutvarkymo perdavė Rusijos ambasadai ir 2011–2012 m. buvo sutvarkytos ne tik miestelio karių kapinės, bet aptvarkytos senosios stačiatikių kapinės, tačiau pati kapinių koplyčia taip ir nebuvo suremontuota. Netoli buvo atidengtas paminklas Rusijos imperatoriškosios armijos karių atminimui. Po metų Kudirkos Naumiestyje lankęsi Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje diplomatai žadėjo ją atstatyti, tačiau jų žodžiai taip ir liko pažadais.

„Dar Alfredui Puidai seniūnaujant, buvo planuota koplytėlėje įrengti muziejėlį bei sutvirtinti jos  kupolą. Tačiau seniūnui išėjus iš darbo daugiau niekas koplytėlės tvarkymu neužsiėmė“, – pasakojo Kudirkos Naumiesčio bibliotekininkė Marytė Rastupkevičiūtė.

Iki šiol naumiestiečiai prisimena, kad stačiatikių koplyčioje pamaldos vyko maždaug iki 1940 m., dažniausiai per stačiatikių švenčiamas Velykas ir Kalėdas. Susirinkdavo iki 50 žmonių, ateidavo ne tik naumiestiečiai, suvažiuodavo tikintieji ir iš aplinkui, šventikas atvažiuodavo iš Vilkaviškio. Mūrinės kapinių koplyčios viduje buvo įrengtas altorėlis, sustatyti suolai, kampe sudėti laidojimo reikmenys, netgi freskomis išpieštos sienos. Koplyčia buvo aptverta tvora su raudonų plytų stulpais.

M. Rastupkevičiūtė dar pasakojo tik pati neseniai sužinojusi, kad Antrojo pasaulinio karo pradžioje šiose kapinėse, prie koplyčios, buvo palaidoti pirmieji 12 žuvusiųjų pasienyje rusų komendantūros kareivių, vėliau dar buvo laidojami, tiesa, be karstų ir kiti žuvę rusų kariai. Praėjus maždaug penkeriems metams po karo, visi kariai buvo perlaidoti į dabartinę Kudirkos Naumiesčio karių kapinių vietą, naumiestiečiai mena, kaip gaminę perlaidojimo metu karstus.

Kapinių koplyčios durys buvo medinės, suveriamos, elektros nebuvo, viduje kabojo žvakių sietynas. Per karą koplyčia beveik nenukentėjo, labiau suniokota koplyčia buvo jau po karo. Šiandien stačiatikių kapinaičių teritorijoje stovi koplyčia, bebaigianti sugriūti, aplinką prižiūri seniūnija.