Trečiadienį savivaldybėje susirinkę vicemeras Darius Jakavičius, kultūros, Zanavykų muziejaus, Šakiečių bendruomenės atstovai tęsė diskusiją dėl Šakiuose gyvenusių žydų atminimo įamžinimo. Giedručių kaimo gyventoja Danutė Liudžiuvienė pasiūlė kitais metais paminėti ir holokausto metines, o žydų atminimą įamžinti iš visuomenės surinktų lėšų. Koks tai simbolis turėtų būti – stela, simbolinė menora – dar svarstoma, aiški kol kas tik vieta – Kęstučio gatvėje, vietoje, kur stovėjo žydų maldos namai.

Dar kovo pradžioje buvo siūlyta minėtoje Kęstučio gatvėje, žydų maldos namų vietoje, pastatyti simbolinę menorą. Tuomet kalbėta, kad atminimo ženklai galėtų atsirasti ir Kudirkos Naumiestyje, Kiduliuose, Sudarge. Vicemeras D. Jakavičius svarstė, kad tai turėtų būti akcentas, nereikalaujantis milžiniškų lėšų, o simbolis, kuris turėtų prasmę ir būtų suprantamas plačiajai visuomenės daliai.

„Jau seniai Kudirka Šakius išvadino Žydpile, bet niekaip mums nepavyksta sukurti kažkokio akcento, kad į Šakius atvykę žydų bendruomenės nariai, turistai jį rastų. Idėja, kad pati menora ar kitoks atminimo ženklas gyvenusiai Šakiuose žydų bendruomenei būtų pastatyta pačių šakiečių aukomis, būtų tarsi kaltės prisiėmimas... Aš čia kalbu apie lietuvių tautą, kuri taip pat prisidėjo prie žydų žudynių. Tai būtų pirmas turistinis taškas, atvykus į Šakius žmonėms, kurie domisi žydų praeitimi“, – svarstė vicemeras.

Giedručių gyventoja Danutė Liudžiuvienė pasiūlė, kad kitais metais reikia paminėti holokausto Lietuvoje pradžios 80-metį, o atminimo ženklui pastatyti galėtų suaukoti žmonės.

„Pažiūrėt, kiek pilietiški esame... Juk visi žinome, kad Šakiuose žydus šaudė ir lietuviai. Ta dėmė, to genocido mūsų istorijoje jau yra, mūsų pareiga būtų tą dėmę dilinti, šviesinti, o tai mes galime padaryti prižiūrėdami žydų kapus ir pripažindami tiesą“, – kalbėjo D. Liudžiuvienė ir pridūrė, kad atminimo ženklas galėtų būti kaip akmeninis postamentas.

Į susitikimą diskusijai buvo pakviesta ir Šakiečių bendruomenės, kuri galėtų skleisti žinią apie šią idėją, prie jos prisidėti ir palaikyti, pirmininkė Zita Jakaitienė.

„Manau, kad rajono valdžia turėtų prisidėti prie atminimo ženklo pastatymo. Mes palaikom šią idėją, tačiau manau, kad žmonės yra pavargę nuo tų aukojimų, krizės metu rinkti lėšas... Gal reiktų tai daryti ne šiais metais, gal kitais metais reiktų kalbėti apie tokius aukojimus“, – svarstė Z. Jakaitienė.

Šie metai paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metais. Galbūt šiemet nepavyks įgyvendinti idėjos, bet, kaip tvirtino Zanavykų muziejaus direktorė Rima Vasaitienė, neturėtume skubėti, o išsigryninti, kokio ženklo mes norime, kad neturėtume tik „pasidėti kažkokį atminimo ženklą, o nešti žinią, kas čia buvo konkrečiai ir ką mes tuo norime pasakyti“.

Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus specialistė Inga Navlickienė pateikė preliminarų pavyzdį, kaip turėtų atrodyti sutvarkyta Kęstučio gatvėje atminimo vieta, skirta Šakiuose gyvenusiems žydams.

„Tai galėtų būti juodo akmens stulpelis, ant jo pastatyti galima ir menorą. Galėtume tęsti pėdučių temą, galbūt ir čia galėtų tas stulpelis būti tarsi pėdutė...“ – svarstė I. Navlickienė.

 D. Liudžiuvienė siūlė, kad galbūt pagarbą žydams reiktų atiduoti pastatant atminimo simbolį miesto skvere, taip jį labiau įveiklinant, o ne nukišti kažkur į užkampį. Susirinkę svarstė, kad atminimo ženklo kūrėjai turėtų spręsti, ant ko menora turėtų stovėti, reiktų atsižvelgti ir į žydų tradicijas ir su jais derinti, kokią jie mato atminimo ženklo viziją. Kalbėjusieji tvirtino, kad būtent Kęstučio gatvėje pastačius atminimo ženklą būtų dar vienas gražus, sutvarkytas „Šakių gabaliukas“.

Vicemeras patikslino, kad prieš statant atminimo ženklą reikia išklausyti žydų bendruomenę, ko norėtų jie. Tai numatyta padaryti per dvi artimiausias savaites ir tada vėl būtų kviečiamasi pokalbiui – koks simbolis primins, kad prieš 80 metų Šakiuose beveik neliko žydų bendruomenės.