Kiekvienas Lietuvos kaimelis ar miestelis turi „užlaikęs“ savo įdomybių. Būna, kartais, tų įdomybių randi kokį akmenį ar plytgalį, dar šimtametį sukumpusį medį ir daugiau nieko. Tačiau žemę visada randi. Žemė niekur nedingsta. Stovi toj pačioj vietoj sugėrusi visus įvykius, visus likimus, džiaugsmus ir ašaras. Tokią atradau aš Šėtos žemę...

Ji taip pat mena senas istorijas. Pakilimo ir nuosmukio, vėl pakilimo... Vietovė labai sena, žinoma nuo 1362 metų, kai surengto Livonijos ordino žygio į vidurio Lietuvą metu paminėtas šventas kaimas Šates...

 

Šėtos ( Kėdainių r.) parapijos kapinėse (visai prie kelio) išvydau puošnų su keturių kolonų portiku architektūros kūrinį. Tai dvarininkų Veličkų mauzoliejinė koplyčia. Nuo kitų senovinių koplyčių ji skiriasi tuo, kad buvo pastatyta be rūsio, bet su įrengtu kolumbariumu...

Šėtos apylinkėsė Kauno apskrities vėliavininkas, Ukmergės ribų teismo teisėjas dvarininkas Stanislovas Velička valdė Pašumerio dvarą. Savo mylimos žmonos garbei Bogumilavos vardu pavadino greta dvaro, kitoje Obelies upės pusėje, buvusį palivarką.

Klasicistinę rafinuotą koplyčią 1824 m. dvarininkas Stanislovas pastatė žmonai Bogumilai Rudaminatei-Veličkienei, kuri mirė tais metais, būdama labai jauna – 24 metų. Šėtos koplyčios statytojas, dvarininkas Stanislovas Velička mirė 69-erių ir 1860 metais taip pat buvo palaidotas Šėtos kapinėse, Veličkų šeimos koplyčioje.

Nuostabą kelia tai, kad beveik 200 metų senumo koplyčią aplenkė negandos. Ir ji tikrai verta dėmesio ne tik dėl savo architektūrinio sprendimo, bet dėl garbingo amžiaus...

P.S. Šiuo metu koplyčia restauruota, naujai perdažyta ir atgimusi. Skubėkite pamatyti.

Jolanta Garkauskaitė