Sintautų parapijos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčiai rugpjūtis žvelgiant į jos istoriją yra lemtingas – čia ne tik kasmet švenčiami Šv. Baltramiejaus atlaidai, bet ir į pačios bažnyčios gyvavimo istorijos vingius yra įsirėžusi ne viena tą mėnesį įvykusi svarbi data. Tad ir šįmet švenčiant čia tradicinius atlaidus buvo minima ir kita svarbi proga – 25-erių metų jubiliejus, kai 1995 m. rugpjūčio 26 d. Vilkaviškio vyskupo Juozo Žemaičio konsekruota bažnyčia.

Sintautų bažnyčios istorija siekia netgi XVII a. vidurį, kada čia 1641 m. pastatyta pirmoji koplytėlė. Nuo tų laikų bažnyčios gyvavimo istorijoje įvyko daug audrų, gaisrų ir visokių negandų. Bažnyčia buvo ne kartą sudeginta, ne kartą atstatyta, o vėliausias lemtingas 1944m. rugpjūčio 13 d. vokiečių kariuomenės paleistas sprogmuo, kuris prakirto stogą ir sukėlė gaisrą. Po gaisro iš 1913–1922 m. statytos įspūdingos mūrinės bažnyčios su dviem didingais aukštais bokštais, kurioje pagrindinį altorių projektavo skulptorius Vincas Grybas, liko šventovės griuvėsiai. Tuometė valdžia norėjo iš viso ją nugriauti, visaip niokojo. Tačiau griovimo darbai nesisekė, planai nepasiteisino. Šiandien parapijiečiams lemta turėti kaip Feniksą iš pelenų pakilusią pačią bažnyčią, o jos atstatymui svarbiausius kertinius akmenis prieš gerą 30-metį sudėjo jos atstatytojas – Popiežiaus garbės prelatas Antanas Maskeliūnas, daugiau kaip 30 metų klebonavęs Sintautų parapijoje. Šviesios atminties A. Maskeliūnas šv. Mišių metu paminėtas geru žodžiu, prisiminti jo nuveikti darbai atstatant bažnyčią. Šv. Mišias laikęs dekanas kan. Donatas Jasulaitis sakydamas pamokslą pabrėžė, jog kunigui statyti maldos namus dvasiniame pasaulyje yra kiekvieno kunigo pareiga, bet pastatyti bažnyčią, kurioje tikintieji išpažintų savo viduje Gyvąjį Dievą, ne kiekvienam dvasininkui lemta.

„Aš mačiau tos bažnyčios griuvėsius, kaip vaiduoklius styrančius bokštus ir šalia jų prelatą, kuris sakė: jeigu Dievas leis, savo misiją ir pagrindinį darbą Sintautams padarysiu“, – prisiminė dekanas D. Jasulaitis.

Dekanas pasidalino su tikinčiaisiais ir tais prisiminimais, kurie giliai išlikę jo paties širdyje iš nuoširdaus bendravimo su prelatu A. Maskeliūnu atstatinėjant bažnyčią. Dekanas prisiminė, kad klebonas ir pats nesibodėjo įvairiausių darbų, o apsiavęs guminius batus, apsivilkęs storą lietpaltį eidavo ratais aplink apgriuvusią bažnyčią ir dėjo akmenį prie akmens. Dekanas D. Jasulaitis atskleidė paslapties šydą, kodėl daugiau kaip 30 metų čia klebonavęs prelatas, bažnyčios atstatytojas, žmonių mylėtas ir gerbtas garbus dvasininkas, pats apsisprendė būti palaidotas ne prie šios bažnyčios, bet Vilkaviškio katedros šventoriuje.

„Dėl savo kuklumo ir labai subtilios laikysenos prelatas nenorėjo, kad kas nors ateityje priėjęs prie jo kapo nesijaustų jam kuo nors skolingas ar kaltas. Matyt, jo pamąstymuose buvo priimtiniau taip, kad jo atminimą žmonės ne akyje laikytų, žvelgdami į kapą, bet širdyje ir mintyse, žvelgdami į bažnyčią“, – tarė D. Jasulaitis.

Pati bažnyčia parapijiečiams buvo sugrąžinta iš kolūkio tik 1988 m., o prasidėjus Atgimimui prelatas intensyviai ėmė rūpintis jos atstatymo darbai. Jau 1990 m. kovo 16d. bažnyčios griuvėsiuose buvo įmūryta pirmoji plyta. Atstatymo darbus vykdė 18-os darbininkų brigada iš Kudirkos Naumiesčio, vadovaujama inžinieriaus Antano Šešelgio. Be visų talkintojų, kurie rūpinosi šventovės atstatymu, bene didžiausia atsakomybė teko skulptoriui Rytui Belevičiui ir restauratorei Rūtai Čigriejūtei – jie buvo pakviesti atkurti V. Grybo 1936 m. sukurtą Didįjį altorių. Džiugu, kad minint šį svarbų 25-erių metų jubiliejų atvyko ir patys restauratoriai. Skulptorius R. Belevičius prisiminė, kaip, restauruojant altorių, sudėtinga buvo tuometinėmis aplinkybėmis gauti panašių medžiagų, kokias naudojo V. Grybas, nes jis naudojo tik pačios aukščiausios kokybės medžiagas. Skulptorius sako, jog ne veltui tais laikais, ko gero, pats autorius buvo įklimpęs į skolas.

„Mes neturėjome nei medžiagų tokių, nei sugebėjimų galbūt tokių kaip pats autorius, bet reikėjo apsispręsti ir dirbti. Todėl šis altorius yra šiandien pastatytas iš gipso, kuris atvežtas iš Pilviškių, klijų, kurie gaminti čia, pieninėje, pakulų, kurios atvežtos iš Kybartų. Bet džiaugiuosi, kad mums teko čia dirbti, o šiandien Dievo namai pilni tikinčiųjų“, – kalbėjo skulptorius.

R. Belevičius pabrėžė, kad altoriaus centrinė dalis yra likusi iš tų anų laikų, ją restauruodami ir paliko autentišką – iš arti įsižiūrėjus galima pamatyti ten likusias kulkų žymes, kurios čia atsirado bažnyčios viduje sovietmečiu veikiant šaudyklai.

Be prisiminimų, atlaide netrūko ir gražių sveikinimo, padėkos žodžių, dovanų, o tarp kalbėjusių buvo ir rajono meras Edgaras Pilypaitis, Seimo narė Irena Haase, seniūnas Kęstutis Birbilas.

Sintautų kultūros centro ir parapijos klebono Artūro Vaškevičiaus iniciatyvomis surengta jubiliejinė šventė prasidėjo Jono Daniliausko personalinės parodos pristatymu Sintautų kultūros centre, kur jo pasveikinti rinkosi menininko draugai, bičiuliai. Tačiau vėliau, šventei persikėlus į bažnyčią ir jos šventorių, daugiausiai padėkų ir sveikinimų sulaukė pats vietos klebonas A. Vaškevičius, o savo parapijiečius ir svečius klebonas nustebino pristatydamas jubiliejaus proga Prezidento Valdo Adamkaus sveikinimą, kurį čia pat po šv. Mišių ir perskaitė. Klebonas sakė, kad po atlaido šis sveikinimas, įrėmintas didžiulio formato rėmuose, bus eksponuojamas pačioje bažnyčioje.

Šventinę nuotaiką kūrė Šakių kultūros centro choras „Lituanica“ ir Sintautų kultūros centro liaudiškų šokių grupės „Sintuola“. Į šventinį kontekstą puikiai įsiliejo Sintautų akademijos dailininkų darbai, kurie sukurti plenero „Įkvėpimų žemė“ metu, jie skirti bažnyčios atstatymo jubiliejui ir buvo čia pat šventoriuje išeksponuoti. Pats akademijos ir plenero vadovas Vitas Girdauskas prasitarė, kad turi svajonę, jog šie darbai ir liktų bažnyčios prieglobstyje, kur galbūt su klebono pritarimu bus netrukus įkurtas parkelis. Vadovas mano, kad šis parkelis jau galėtų atsirasti šį rudenį, kai bus suderintos darbų statymo vietos ir tautodailininkas Gediminas Jėčys sukurs paveikslams „kojas“ ir taip parke atsiras pirmieji darbai.