Rugpjūčio 15 d., per Žolinę, kada į Gelgaudiškį švęsti atlaidų suplūsta žmonės, į savo vaikystės namus sugrįžo ir Gelgaudiškio vaikų namų auklėtiniai. Tai 13-asis toks jų suvažiavimas. Ilgai nesimačius netrūksta prisiminimų iš praeities, emocingų pasakojimų apie vaikų namų darbuotojus, patirtus išgyvenimus ir nuotykius.

Susitikimo vieta – Gelgaudiškio dvaro rūmai, kuriuose vaikų namų auklėtiniai praleido ne vienerius metus, iš čia išėjo į gyvenimo kelią, baigė įvairius mokslus, susirado darbus, sukūrė šeimas. O dabar kas penkeri metai sugrįžta susitikti su auklėtojais, bendramoksliais, aplankyti anapus iškeliavusių pažįstamų žmonių kapų.

Šio susitikimo iniciatorius, buvęs Gelgaudiškio vaikų namų auklėtinis, kaunietis Almantas Janutėnas pasisveikinęs su susirinkusiais minutėlei sugražino į praeitį, priminė, kad Komaro rūmuose dar 1922 metais buvo įsteigta vienuolių šaričių globojama vaikų našlaičių prieglauda. Po Antrojo pasaulinio karo Lietuvoje atsirado daug našlaičių, jų priskaičiuojama per septynis tūkstančius, tad Lietuvoje buvo įsteigti 48 vaikų namai. Komaro rūmuose 1945 metais atkurtuose vaikų namuose gyveno 125 vaikai.

Pasak pranešimą parengusio A. Janutėno, sunkiais pokario metais Gelgaudiškio vaikų namų auklėtiniai siekė mokslo, tai buvusi gabių vaikų karta, daugiau nei šimtas našlaičių baigė aukštuosius mokslus, tiek pat – technikumus, kiti profesines mokyklas. Nuo 1946 iki 1966 metų Gelgaudiškio vaikų namuose užaugo per 498 vaikai-našlaičiai.

„Vaikų namai mums leido suprasti, kad niekada gyvenime nieko negausime veltui, viską reikės pasiekti patiems. Gyvenimas mums išbandymų nepagailėjo, tačiau nei gyvenimas be tėvų, nei gyvenimas vaikų namuose žemės iš po kojų neišmušė, dauguma atlaikė gyvenimo smūgius. Gelgaudiškis – širdžiai brangus kampelis, mes visada sugrįžtame į savo vaikystės namus“, – kalbėjo A. Janutėnas.

Anot jo, vaikų namų auklėtiniai niekada neužmirš Gelgaudiškio dvaro rūmų, kuriuose augo, auklėtojų, mokytojų, darbuotojų, kurie rūpinosi, kad vaikai būtų pamaitinti, švariai aprengti.

„Mes augome šiuose rūmuose, mūsų vaikystėje šioje salėje vykdavo kultūriniai renginiai. Rūmuose buvo labai graži architektūra, prieš miegą žiūrėdavom į lubas, sienas, studijuodavom, kol užmigdavom“, – prisimena Almantas, kuris vaikų namuose augo kartu su trimis broliais ir seserimi.

„Aš siekiau čia įgyti kuo daugiau žinių: čia buvo nuostabi biblioteka. Būdamas keturiolikos metų skaičiau Hugo „Vargdienius“, jų herojų likimas panašus į mano...„Paryžiaus katedrą“, „Grafą Montekristą“ tiesiog rijau. Kai mus pervežė čia iš Kauno vaikų namų, aš dairiausi, o kur tvora... Jos nebuvo. Į Nemuną nubėgdavome per dieną du kartus pasimaudyti, nei vienas vaikas nepaskendo, nebuvo tokių, kurie padarė nusikaltimus ar sėdėjo kalėjime... Taip ir gyvenom“, – prisiminimų nuotrupomis dalijosi A. Janutėnas.

Pedagogė Pranė Žalienė pasakojo, kad jai teko dirbti vyr. auklėtoja nuo 1960 metų, vaikų namus jau performavus į mokyklą-internatą. Ji bene vienintelė atvyko šiemet susitikti su savo auklėtiniais ir pripažino, kad iš 40 padagoginio darbo metų tie penkeri, praleisti mokykloje-internate, buvo jai patys svarbiausi, čia ji paliko savo širdį. Ji prisiminė, kad atėjusi rado dirbančią puikią kolegę Kristiną Kelpšaitę, kurią pavadino tikra vaikų motina.

„Čia dirbo ir daugiau puikių žmonių – sandėlininkė Adeliukė, virėja Teklytė, dar dirbo Verutė. Tai buvo žmonės, kurie mylėjo vaikus ne pagal įstatymą. Ruošdamos meniu žiūrėdavo, kad būtų skaniau, kad būtų geriau. Adeliukė pamačiusi suplyšusį rūbą ieškodavo kito, o koks atidus buvo vairuotojas Klemensas...“ – kalbėjo P. Žalienė.

Aišku, buvusi auklėtoja pasidalino ir skaudžiomis akimirkomis, nes kartais vaikai buvo auklėjami kumščiais, todėl, pasak jos, yra žmonių, kurie nenori į Gelgaudiškį daugiau atvykti.

„Ko vaikams labiausiai trūko? Vitamino M...Motiniškos meilės . Todėl daugiausiai vaikų atmintyje išlikę ne pedagogai, bet tie darbuotojai, kurie juos mylėjo.“

P. Žalienė pasidžiaugė, kad ligi šiol su daugeliu auklėtinių išlikę gražūs ryšiai, jie nuolat ją aplanko.

Susitikimo dalyvių pasveikinti, atvyko ir Gelgaudiškio „Šaltinio“ specialiojo ugdymo centro direktorė Birutė Navikienė, kuri padėkojo suvažiavimo organizatoriams, ypač A. Janutėnui, kad vis dar telkia į būrį buvusius vaikų namų auklėtinius. Rajono meras Edgaras Pilypaitis pasakojo, kaip vaikų namų auklėtiniai atvažiuoja į Gelgaudiškio dvarą su vaikais ir randa čia paliktus savo ženklus, pavyzdžiui, iškaltus laiptuose savo inicialus.

Pokario meto našlaičiai, pirmieji iš čia išėję į savarankišką gyvenimą, 1960 metais Gelgaudiškio dvaro rūmuose susirinko į pirmąjį susitikimą su auklėtojais, mokytojais ir pradėjo gražią tradiciją – kas penkeri metai surengti susitikimą-suvažiavimą. Tryliktojo suvažiavimo iniciatorius paminėjo ir net devynių ankstesnių susitikimų organizatorę auklėtoją K. Kelpšaitę, dėkojo žmonėms, prisidėjusiems, kad Gelgaudiškio dvaras būtų atstatytas, ypač gelgaudiškiečiui Edmundui Rinkevičiui.

Susitikimo dalyviai apgailestavo, kad daug žmonių atvykti negalėjo dėl prastos sveikatos, daug iškeliavę anapilin, tarp jų ir Lietuvos baleto artistas, baletmeisteris, choreografas Elegijus Bukaitis. Su pagarba vardijo žmones, kurie augo šiuose namuose, o vėliau garsino Lietuvą, tarp jų minėjo sportininkus, brolius Majauskus, muzikus Valuckus ir kitus.

Laikas greitai skaičiuoja metus, vieni seniausių Lietuvoje Gelgaudiškio vaikų namai po poros metų minės šimtmetį. Susitikimo dalyviai tikisi, kad ši sukaktis neliks nepaminėta.