Gelgaudiškiečiai puoselėja tradiciją – išsiaiškinti gražiausiai žydinčių sodybų šeimininkus. Šįmet bendruomenės atstovai, apvažiavę Gelgaudiškio miesto ir aplinkinių kaimų vietoves, gražiausiai žydinčiomis pripažino Genės ir Juozo Pedzevičių bei Arūno ir Virginijos Čekanavičių sodybas.

Gelgaudiškio miesto pakraštyje, Gėlių gatvės gale, akį patraukia Pedzevičių sodyba, kurią jie puoselėja apie 30 metų. Sodybos šeimininkė G. Pedzevičienė sako, kad norėjusi studijuoti želdininkystę, pedagogiką, tačiau gyvenimas susiklostė kiek kitaip, ištekėjo, su vyru Juozu užaugino šešis vaikus ir keturiasdešimt metų atidavė gėlėms.

„Mano močiutė, mama mylėjo gėles. Mamos darželyje augo tokios aksominės spalvos našlutės, saulutės, sinavadai, bijūnai. Aš vaikystėje brisdavau į javus, ieškodavau vosilkų, ramunių, merkdavau jas, darydavau smėlio tortus ir viską išpuošdavau gėlėmis“, – į prisiminimus nugrimzta pašnekovė.

Moteris pasakojo, kad pirmuosius bijūnų sodinukus įsigijo prieš trisdešimt metų, mokėjo po aštuonis litus, o prieš keletą metus už bijūną paklojo 58 eurus.

„Aš nenusipirksiu suknelės, bet pamatysiu gėlę, per naktį nemiegosiu ir vis tiek ją nusipirksiu. Mano pomėgį ypač palaikė mano uošvis, kuris šioje sodyboje gyveno, išmokiau jį ir savo vyrą Juozą mylėti gėles“, – sako sodybos šeimininkė.

Pakvietę pasivaikščioti po sodybą, šeimininkai rodo kiemo puošmeną – medėjantį bijūną, kuris gegužę apsipila baltais žiedais, cidoniją – tai bedyglė svarainio sesuo. Darželyje ir tradicinės gėlės – serenčiai, astrai, apie 20 rūšių bijūnų, vilkdalgių, per 40 jurginų rūšių, gausybė lelijų. Šiuo metų laiku žydi jurginai, astrai, bet G. Pedzevičienė rodo ir kitus augalus. Tai hortenzijos, flioksai, šilokai, pentiniai, rudbekijos, eleborai, rododendrai, drugelių krūmas – budlėja, diktonas, kurpelė, raugerškis, liatris, čemerys, ežiuolė, gaisrena ir gausybė kitų. Juos šeimininkai patys perka iš medelynų, Rietavo, Latvijos turgaus, parsisiunčia iš Vokietijos, Olandijos ir su kaimynais keičiasi.

Gelgaudiškiečiai Genė ir Juozas Pedzevičiai darniai puoselėja sodybą, kurioje gausybė rūšių, daugiausiai daugiamečių augalų, šeimininkai kasmet neatsispiria pagundai įsigyti bent vieną dekoratyvinį augalą ar naujų gėlių rūšių. D. Pavalkio nuotr.

Pedzevičių kelis dešimtmečius puoselėtą sodybą aplanko ir turistai, pavieniai lankytojai, sodybos šeimininkė mielai pasidalina su žmonėmis ir gėlės daigeliu, jai negaila ir žiedą nuskinti.

Šeimininkas Juozas taip pat įsitraukė į sodybos puoselėjimą, jis ir gėlę  pasodina, želdinius laisto – prireikia per vakarą 40 laistytuvų, su žoliapjove apie kiekvieną krūmą apipjauna 37 arų sodybos plotą. Nors žydi visi sodybos pakraščiai, jų valdose lieka vietos ir daržui, sodui bei Juozo aštuonių veislių puoselėjamom vynuogėm. G. Pedzevičienė apgailestavo, kad šiuo metu gėlės nuo karščio vysta, kai kurios išdegė, o ir tvenkinyje vanduo išseko. Sako, gėlininkai kasmet patiria nuostolių.

Pasiteiravus, ką mano apie tokį jų sodybos įvertinimą, G. Pedzevičienė tvirtino, kad niekada jokių apdovanojimų netroško, o puoselėja dėl savęs, pripažįsta – darbo daug.

„Kas rytą apibėgu sodybą. Pavasarį, vos tik snieguolės galvas kelia ar narcizai sprogsta, aš jau puolu žemę judinti, ją pasitręšiu ir jau laukiu žiedelių“, – džiugesio neslepia 62-ejų G. Pedzevičienė ir priduria, kad rudenį beveik visos daugiametės gėlės dauginamos, o žiemai augalus apdengia eglišakėmis, žemę apie kerelius mulčiuoja. Ateity sodybos šeimininkas Juozas norėtų sodybos valdas praplėsti, o Genė atvira: nors dėl stuburo problemų ji apie gėles eina keliaklupsčia, sako: „Kol aš būsiu gyva, niekas iš manęs gėlių neatims.“

Užsukus į Daukantiškius, į Čekanavičių sodybą, pasitinka jos šeimininkė Virginija. Ji sako, kad sodybą įsigijo prieš dešimtmetį, o aplinką kuria pagal savo skonį. Sodyboje kiekvienas augalėlis suradęs savo vietą: šilokai, miskantai, rododendrai, hortenzijos, bijūnai... Virginija rodo išpuoselėtus rožių krūmus, jos, sako, žydi iki spalio mėnesio, dėmesį traukia dekoratyvinės smilgos.

Sodyboje daug erdvės, išsikerojęs gluosnis, kurį Virginija išsiaugino iš šakelės.

„Vaikystės dienas leisdavom su tėveliu gamtoje, įstrigo atmintyje ir kaimynės augintos rožės, eidavau, čiupinėdavau tuos aksominius rožių žiedlapius“, – prisimena pašnekovė.

Vedžiodama po kiemą, Virginija pasidalina savo nuogąstavimu apie neseniai sodyboje atsiradusį gyventoją – barsuką, kuris pridirba nemažai eibių – iškasa veją. Dalį augalų sodybos šeimininkė perka, patikusio augalo šakelę duoda kaimynės.

„Visos gėlės man gražios... tik reikia mokėti jas sukomponuoti, kad augalui patiktų šalia vienas kito gyventi, kad žydėtų augalai pakaitomis. O dėl sodybos įvertinimo – yra daug žmonių, puoselėjančių savo sodybas“, – svarsto V. Čekanavičienė ir priduria, kad sodybos aplinką planuoja tobulinti, įkomponuoti daugiau akmenų, pasodinti medžių.