Kraštietis, vienas garsiausių pasaulyje miegapelių tyrėjų dr. Rimvydas Juškaitis, vienintelis pasaulyje išleidęs apie jas monografiją anglų kalba, fotografijų parodos atidarymo metu pasakojo, kad šie gyvūnai neatsitiktinai pavadinti miegapelėmis, šis pavadinimas labai taikliai atspindi jų biologiją. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Pirmadienį Šakių viešosios bibliotekos Žiemos sodo galerijoje atidaryta kraštiečio gamtininko, mokslininko, miegapelių tyrėjo Rimvydo Juškaičio fotografijų paroda. Kraštietis nuo vaikystės žavisi miegapelėmis, jas tiria keliasdešimt metų. Garsiausias pasaulyje lazdyninių miegapelių tyrėjas savo tėviškėje Voniškių k. (Plokščių sen.) yra iškėlęs apie 300 inkilų paukščiams, kuriuos pats ir sumeistravo, ir juose ieško šių mažų graužikų. Nors R. Juškaitis apie miegapeles yra prirašęs galybę straipsnių, pranešimus apie jas skaitė šimtuose tarptautinių konferencijų, bet sako – tyrimams dar ne pabaiga.
Susidomėjo vaikystėje
„Vaikystėje skaitydavau knygas apie gamtą, galbūt net ne pagal savo amžių. Trečiokas būdamas jau skaičiau „Augalų rinkimas ir kolekcionavimas“, „Turisto vadovas“ ir „Mūsų žemės turtai“. Tėtis prenumeruodavo daug žurnalų, perskaičiau penktoje klasėje žurnale „Mūsų gamta“ straipsnį, kaip sukalti inkilą. Mano tėtis buvo stalius, tai ir aš turėjau įgūdžių, dirbtuvėje buvo reikalingų įrankių ir lentų, tai būdamas vienuolikos metų sukaliau pirmuosius savo inkilus ir iškėliau miške. Po kokių dvejų metų pradėjau inkilus reguliariai tikrinti, o stebėjimus apie inkiluose perinčius paukščius užsirašydavau sąsiuvinyje, – apie savo kaip gamtininko kelio pradžią pasakojo R. Juškaitis. – Nudžiugau, kai viename iš tų paukščiams skirtų inkilų aptikau peles.“
Vėliau kraštietis VU Gamtos fakultete studijavo biologiją, toliau domėjosi paukščiais.
„Bet, išsamiau susipažinus su literatūra, paaiškėjo, kad inkiluose gyvenantys paukščiai yra pakankamai gerai ištirti, o štai miegapelės, kurių aš taip pat rasdavau savo inkiluose, Lietuvoje visai netyrinėtos, o ir užsienyje nedaug tirtos“, – savo tyrimų pradžią prisiminė kraštietis.
R. Juškaitis ir toliau tęsė miegapelių tyrimus. Apie jį netruko sužinoti ir pasaulio mokslininkai. Jis buvo kviečiams skaityti pranešimus į tarptautines konferencijas, apie miegapeles yra paskelbęs šimtus straipsnių užsienio šalių žurnaluose, yra 18 knygų autorius ir bendraautorius. Šie maži žvėreliai „dovanojo“ Rimvydui ir gamtos mokslų daktaro laipsnį, o svarbiausiu ilgamečių lazdyninių miegapelių tyrimų rezultatu jis laiko 2008 m. anglų kalba išleistą vienintelę pasaulyje monografiją apie miegapeles – „Lazdyninė miegapelė Muscardinus avellanarius: populiacijų struktūra ir dinamika“. Vykdydamas miegapelių tyrimus, nepamiršo ir inkiluose perinčių paukščių, rinko duomenis apie juos ir visa tai apibendrino 2010 m. išleistoje knygoje „Inkilų gyventojai: paukščiai, žinduoliai, bendruomeniniai vabzdžiai“.
Pramiega pusę savo gyvenimo
Mokslininkas pasakojo, kad dieną šie naktiniai gyvūnai miega paukščių inkiluose, kuriuose mėgsta įsikurti, o sutemus išlenda ieškoti maisto.
„Todėl patogu miegapeles tyrinėti. Dieną nusikabini inkilą, atidarai, randi miegančią, atsargiai iškeli ir užmauni ant kojos žiedelį. Čia jos miega dienos miegu. Palaikai rankoje ilgiau, ji sušyla ir atsibunda. O jau maždaug spalio pabaigoje išsiropščia iš inkilų, miške po lapais susisuka šiltą lizdą, susiraito į kamuoliuką, kad būtų šilčiau, ir užmiega ligi balandžio ar dar ilgiau. Miegapelės pramiega daugiau nei pusę savo gyvenimo“, – pasakoja R. Juškaitis pridurdamas, kad žieduodamas miegapeles daug sužino apie jų gyvenimą – žiedai turi numerius, pagal juos Rimvydas stebi, kaip gyvūnėliai juda po teritoriją ir kaip toli nukeliauja nuo augimo vietos bei kiek laiko šie graužikai gyvena.
Kraštietis pamini, kad miegapelės stengiasi maitintis kaloringu maistu: pavasarį šie gyvūnėliai stiprinasi žiedynais – gluosnių kačiukais, vėliau kremta uogas, ypač mėgsta avietes, o rudenį jų mėgstamiausios yra gilės bei lazdynų riešutai. Neatsisako paskanauti inkiluose esančių paukščių kiaušinių.
„Pavasarį miegapelė sveria apie 17 gramų, o prieš įmygį prisikerta rudens gėrybių ir sveria kone dvigubai, iki 30–40 gramų. Riebesnėms yra daugiau garantijų sulaukti pavasario“, – sako R. Juškaitis.
Mokslininkas atskleidžia, kad Lietuvoje lazdyninės miegapelės (lot. Muscardinus avellanarius) yra labiausiai paplitusios. Didžiosios miegapelės vadinamos gražiuoju lotyniškuoju Glis glis, yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą kaip nykstanti rūšis, miškinė miegapelė (lot. Dryomys nitedula) – taip pat. Ketvirtoji rūšis – ąžuolinės miegapelės, jos Lietuvoje jau išnyko. O miegapelių didžiausi priešai – pelėdos.
Parodos lankytojai miegapelių tyrėją apipylė klausimais: ar miegapelė gali apsigyventi prie namų iškeltame inkilėlyje, kiek šie gyvūnėliai gyvena ir pan.
Pasak R. Juškaičio, jei sodyba šalia miško, tikimybės yra. Taip pat suskubo papasakoti, kad lazdyninės miegapelės išgyvena iki šešerių metų, atsiveda iki keturių jauniklių. Kad miegapelės gyvena pavieniui – patelės ir patinėlio akistata tebūna „ta vienintelė“, o vienišos mamos užauginti peliukai netrunka išsivaikščioti kas sau.
Fotografijose Plokščių gamta
O kaip atsirado fotografijų paroda? Tai dabar Plokščiuose gyvenančio Vito Daniliausko nuopelnas.
„Sutikau Rimvydą ir pasiūliau jo nuotraukas atspausdinti ir surengti fotografijų parodą, atsiradus finansinėms galimybėms, jo fotografijos pernai liepą papuošė Plokščių Vaiguvos upelio-gatvės lauko galeriją. Planuojam jau balandį surengti ten pat didesnę jo darbų parodą su edukaciniais užsiėmimais“, – pasakojo V. Daniliauskas.
Tad R. Juškaičio nuotraukose ne tik lazdyninė miegapelė, bet ir Plokščių apylinkėse, jo sodyboje užfiksuotas lapiukas, gandrai, prie namų gyvenanti pelėda ir, be abejo, prie Vaiguvos upės-gatvės rasta augmenija.
„Vaikščiodamas po mišką, kuris buvo pažymėtas plynam kirtimui, radau į Lietuvos raudonąja knygą įrašytą grybą – šakotąją skylėtbudę. Miškininko Audriaus Martinkevičiaus ir bendrų pastangų dėka tas kirtimas buvo atšauktas, pavyko išsaugoti šį retą grybą“, – rodydamas fotografijas pasakojo kraštietis.
Darbo vieta – sodyboje
Garsiausias pasaulyje lazdyninių miegapelių tyrėjas gyvena Karkazų kaime. Ir sako dirba daugiausiai namuose. Rimvydo ir Vidos Juškaičių sodyba stovi ant Nemuno kranto, nuo Plokščių gyvenvietės vos pora kilometrų. Miegapelės iki šiol liko nuolatinės šio mokslininko tyrimų liudytojos. Šiuo metu R. Juškaitis dirba Gamtos tyrimų centre vyresniuoju mokslo darbuotoju ir tęsia ilgamečius miegapelių ir paukščių tyrimus mūsų rajone, šalia tėviškės Voniškių k. esančioje stacionarių tyrimų vietoje Upeglynio miške, kur šiuo metu iškelti 262 paukščių inkilai. Kaip pasakojo, nuo balandžio iki spalio vidurio du kartus per mėnesį tikrina lazdyninių miegapelių lizdus inkiluose, sveria atrastąsias ir jas žieduoja.
„Deja, šių miniatiūrinių graužikų populiacija sumažėjo, tad tolimesnių mano tyrimų tikslas ir yra išsiaiškinti, kas padėtų atkurti miegapelių gausą“, – atskleidė R. Juškaitis.
Vėliau kraštietis VU Gamtos fakultete studijavo biologiją, toliau domėjosi paukščiais.
„Bet, išsamiau susipažinus su literatūra, paaiškėjo, kad inkiluose gyvenantys paukščiai yra pakankamai gerai ištirti, o štai miegapelės, kurių aš taip pat rasdavau savo inkiluose, Lietuvoje visai netyrinėtos, o ir užsienyje nedaug tirtos“, – savo tyrimų pradžią prisiminė kraštietis.
R. Juškaitis ir toliau tęsė miegapelių tyrimus. Apie jį netruko sužinoti ir pasaulio mokslininkai. Jis buvo kviečiams skaityti pranešimus į tarptautines konferencijas, apie miegapeles yra paskelbęs šimtus straipsnių užsienio šalių žurnaluose, yra 18 knygų autorius ir bendraautorius. Šie maži žvėreliai „dovanojo“ Rimvydui ir gamtos mokslų daktaro laipsnį, o svarbiausiu ilgamečių lazdyninių miegapelių tyrimų rezultatu jis laiko 2008 m. anglų kalba išleistą vienintelę pasaulyje monografiją apie miegapeles – „Lazdyninė miegapelė Muscardinus avellanarius: populiacijų struktūra ir dinamika“. Vykdydamas miegapelių tyrimus, nepamiršo ir inkiluose perinčių paukščių, rinko duomenis apie juos ir visa tai apibendrino 2010 m. išleistoje knygoje „Inkilų gyventojai: paukščiai, žinduoliai, bendruomeniniai vabzdžiai“.
Pramiega pusę savo gyvenimo
Mokslininkas pasakojo, kad dieną šie naktiniai gyvūnai miega paukščių inkiluose, kuriuose mėgsta įsikurti, o sutemus išlenda ieškoti maisto.
„Todėl patogu miegapeles tyrinėti. Dieną nusikabini inkilą, atidarai, randi miegančią, atsargiai iškeli ir užmauni ant kojos žiedelį. Čia jos miega dienos miegu. Palaikai rankoje ilgiau, ji sušyla ir atsibunda. O jau maždaug spalio pabaigoje išsiropščia iš inkilų, miške po lapais susisuka šiltą lizdą, susiraito į kamuoliuką, kad būtų šilčiau, ir užmiega ligi balandžio ar dar ilgiau. Miegapelės pramiega daugiau nei pusę savo gyvenimo“, – pasakoja R. Juškaitis pridurdamas, kad žieduodamas miegapeles daug sužino apie jų gyvenimą – žiedai turi numerius, pagal juos Rimvydas stebi, kaip gyvūnėliai juda po teritoriją ir kaip toli nukeliauja nuo augimo vietos bei kiek laiko šie graužikai gyvena.
Kraštietis pamini, kad miegapelės stengiasi maitintis kaloringu maistu: pavasarį šie gyvūnėliai stiprinasi žiedynais – gluosnių kačiukais, vėliau kremta uogas, ypač mėgsta avietes, o rudenį jų mėgstamiausios yra gilės bei lazdynų riešutai. Neatsisako paskanauti inkiluose esančių paukščių kiaušinių.
„Pavasarį miegapelė sveria apie 17 gramų, o prieš įmygį prisikerta rudens gėrybių ir sveria kone dvigubai, iki 30–40 gramų. Riebesnėms yra daugiau garantijų sulaukti pavasario“, – sako R. Juškaitis.
Mokslininkas atskleidžia, kad Lietuvoje lazdyninės miegapelės (lot. Muscardinus avellanarius) yra labiausiai paplitusios. Didžiosios miegapelės vadinamos gražiuoju lotyniškuoju Glis glis, yra įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą kaip nykstanti rūšis, miškinė miegapelė (lot. Dryomys nitedula) – taip pat. Ketvirtoji rūšis – ąžuolinės miegapelės, jos Lietuvoje jau išnyko. O miegapelių didžiausi priešai – pelėdos.
Parodos lankytojai miegapelių tyrėją apipylė klausimais: ar miegapelė gali apsigyventi prie namų iškeltame inkilėlyje, kiek šie gyvūnėliai gyvena ir pan.
Pasak R. Juškaičio, jei sodyba šalia miško, tikimybės yra. Taip pat suskubo papasakoti, kad lazdyninės miegapelės išgyvena iki šešerių metų, atsiveda iki keturių jauniklių. Kad miegapelės gyvena pavieniui – patelės ir patinėlio akistata tebūna „ta vienintelė“, o vienišos mamos užauginti peliukai netrunka išsivaikščioti kas sau.
Fotografijose Plokščių gamta
O kaip atsirado fotografijų paroda? Tai dabar Plokščiuose gyvenančio Vito Daniliausko nuopelnas.
„Sutikau Rimvydą ir pasiūliau jo nuotraukas atspausdinti ir surengti fotografijų parodą, atsiradus finansinėms galimybėms, jo fotografijos pernai liepą papuošė Plokščių Vaiguvos upelio-gatvės lauko galeriją. Planuojam jau balandį surengti ten pat didesnę jo darbų parodą su edukaciniais užsiėmimais“, – pasakojo V. Daniliauskas.
Tad R. Juškaičio nuotraukose ne tik lazdyninė miegapelė, bet ir Plokščių apylinkėse, jo sodyboje užfiksuotas lapiukas, gandrai, prie namų gyvenanti pelėda ir, be abejo, prie Vaiguvos upės-gatvės rasta augmenija.
„Vaikščiodamas po mišką, kuris buvo pažymėtas plynam kirtimui, radau į Lietuvos raudonąja knygą įrašytą grybą – šakotąją skylėtbudę. Miškininko Audriaus Martinkevičiaus ir bendrų pastangų dėka tas kirtimas buvo atšauktas, pavyko išsaugoti šį retą grybą“, – rodydamas fotografijas pasakojo kraštietis.
Darbo vieta – sodyboje
Garsiausias pasaulyje lazdyninių miegapelių tyrėjas gyvena Karkazų kaime. Ir sako dirba daugiausiai namuose. Rimvydo ir Vidos Juškaičių sodyba stovi ant Nemuno kranto, nuo Plokščių gyvenvietės vos pora kilometrų. Miegapelės iki šiol liko nuolatinės šio mokslininko tyrimų liudytojos. Šiuo metu R. Juškaitis dirba Gamtos tyrimų centre vyresniuoju mokslo darbuotoju ir tęsia ilgamečius miegapelių ir paukščių tyrimus mūsų rajone, šalia tėviškės Voniškių k. esančioje stacionarių tyrimų vietoje Upeglynio miške, kur šiuo metu iškelti 262 paukščių inkilai. Kaip pasakojo, nuo balandžio iki spalio vidurio du kartus per mėnesį tikrina lazdyninių miegapelių lizdus inkiluose, sveria atrastąsias ir jas žieduoja.
„Deja, šių miniatiūrinių graužikų populiacija sumažėjo, tad tolimesnių mano tyrimų tikslas ir yra išsiaiškinti, kas padėtų atkurti miegapelių gausą“, – atskleidė R. Juškaitis.
Eduardas iš Griškabūdžio:
