Kad žymusis knygnešys kun. Martynas Sederevičius (1829–1907) gimė Plėgų kaime (Lukšių vlsč.), yra žinoma visiems. Tačiau nuo šiol žinoma ir tiksli jo gimtinės vieta, kurią ženklina stogastulpis.
Zanavykija per šimtmečius daug didžių žmonių išugdė, turtingas jų ir Lukšių kraštas. Vienas iš jų – kunigas M. Sederevičius, pelnytai knygnešių tėvu tituluojamas. Yra žinoma, kad M. Sederevičius gimė Plėgų kaime, Lukšių parapijoje, nors tėvai valdė nemažą žemės plotą – 63 ha, tačiau vos prakypusiam Martynukui tenka ganyti savo ūkio gyvulius. Bet jis nori būti kunigu, panašiu į tuo metu Lukšiuose klebonavusį didį Lietuvos šviesuolį kunigą Antaną Tatarę, ir siekia savo tikslo. Net įžadus padaro: stiprins savo valią ir niekada negers arielkos ir nevalgys mėsos. 
Lina Poškevičiutė. D. Pavalkio nuotr.
Šio straipsnio autorei ir kilo mintis pasidomėti, tai kurioje gi vietoje Plėgų kaime Sederevičių sodyba buvo. Sodybos vietą parodė Juozas Ulinskas, o Lukšių bibliotekininkė Rima Bakienė nutarė žūtbūt kraštiečio atminimą įamžinti. Ir štai kovo viduryje M. Sederevičiaus gimtinėje iškilo paminklas, kurį išdrožė medžio drožėjas lukšietis Vitas Merčaitis, o balandžio 11 d. vyko ir iškilminga paminklo atidengimo šventė, į kurią atėjo ir šiandienio Plėgų kaimo, kuriame yra trys sodybos, gyventojai.
„O buvo Plėgų kaime net trylika sodybų...“ – sako vietos gyventojas Pranas Vasaitis ir gūžčioja iš nuostabos pečiais pamatęs, kad šitiek žmonių suvažiavo – ir iš gretimų kaimų, ir iš Sudargo, ir rajono valdžios vyrai, ir Sintautų laisvalaikio salės dainininkai.
Kur toliau kraštiečio M. Sederevičiaus keliai suko, pasakojo Lukšių Vinco Grybo gimnazijos penktokai, rinkę medžiagą projektui „Lukšių knygnešiai“ (mokyt. Sonata Kurienė). Tarp penktokų apie knygnešį M. Sederevičių gražiai lietuviškai pasakoja ir gimnazijoje besimokanti ukrainietė Marijana. Iš mokinių sužinojome apie M. Sederevičiaus mokslus Varšuvos bei Seinų seminarijose, vėliau tarnystę Alvite, Griškabūdyje, Liudvinave, Šakiuose bei Sudarge (nuo 1873 m.), į kurį patekti labai geidė, nes buvo susipažinęs su kai kuriais Sudargo krašto knygnešiais. Sudarge M. Sederevičius išgyveno 34-erius metus ir 1904 m. sulaukė spaudos atgavimo. Tiesa, paskutinius kelerius metus gyveno atskirtyje ir užmarštyje. Mirė 1907 m., palaidotas Sudargo kapinėse.
Atkūrus nepriklausomybę, Sudargo krašto žmonės ėmėsi knygnešystės atminties gaivinimo ir nuosekliai tai daro iki šiol. Nuo šiol ir lukšiečiai turės istorinės atminties įamžinimo vietą Plėgų kaime. Šventės metu Lukšių Vinco Grybo gimnazijos skautų draugovės „Ąžuolas“ skautai (vad. Jolita Zokienė ) prie naujo atminimo ženklo kraštiečiui uždegė žvakes, papuošė trispalvėmis.
Lukšių Šv. Juozapo parapijos klebonas, kun. Eugenijus Naujalis. D. Pavalkio nuotr.
Prieš pašventindamas paminklą, Lukšių Šv. Juozapo parapijos klebonas, kun. Eugenijus Naujalis kvietė ne tik statyti paminklus žymiems žmonėms, bet ir lygiuotis į kunigą M. Sederevičių: „Jis galėjo sau patogiai sėdėti namuose, tačiau kunigas M. Sederevičius nešė knygas, žinodamas, koks pavojus laukia. Jis pasiryžo eiti ir tai daryti dėl žmonių ir savo tėvynės. Tegul šitas paminklas ir mums padeda suvokti, kad nebijotume ir dėl savo tautos padarytume viską.“
Gražios idėjos neišsipildo be žmonių rankų. Tad R. Bakienė pirmiausiai dėkojo paminklo autoriui V. Merčaičiui bei būriui pagalbininkų, kurie padėjo šią idėją įgyvendinti. Paminklo autorius atskleidė, kad ąžuolą drožti nebuvo lengva, iš keturių metrų aukščio medžio išėjo vos dviejų metrų stogastulpis, kuris papuoštas paties V. Merčaičio nukalta saulute. Jam dukra linkėjo, kad ir toliau savo kūriniais džiugintų žmonės, o medžio drožybos amatą perduotų anūkams. Gimtinės įamžinimo sumanytojoms ir stogastulpio autoriui dėkojo savivaldybės meras Raimondas Januševičius, vicemeras Darius Jakavičius, Lukšių seniūnas Vytautas Andziulevičius. 
D. Pavalkio nuotr.
Šventėje kalbėjęs sudargiškis Juozas Vytas Tamušauskas siūlė kitapus kelio, prie klevo, kuris bene vienintelis ir šiandien mena garsųjį knygnešį, pastatyti suolelį ir turistams, ir „galbūt pačiam Martynui Sederevičiui, sugrįžusiam iš aukštybių aplankyti tėviškės, atsisėsti“. Buvusios Sudargo Martyno Sederevičiaus pagrindinės mokyklos direktorė Irena Prūsaitienė prie paminklo padėjo gėlių kaip pagarbos ženklą Sudargo šviesuliui.
Sudargo bibliotekininkė Valerija Endriukaitienė. D. Pavalkio nuotr.
„Dažnai bedirbančio lauke jaunikaičio mintys ir jausmai perlekia anapus miško. Gyvai pasivaidena prastutė, medinė bažnytėlė ir toks geras jo mokytojas, kunigas Tatarė...“ – apie M. Sederevičiaus vaikystę ištrauką iš Juozo Švaisto romano „Žiobriai plaukia“ skaitė Sudargo bibliotekininkė Valerija Endriukaitienė.
Nuo šiol ir Plėgai galbūt bus labiau lankomi, juk dalelė lietuvybės – būtent iš čia.
Kornelija iš Šakių:
