Prisikėlimo belaukiant: nuo Babelio iki Šakių

Kadangi Andriaus Navicko apysakų romaną „Babelis“ galima pavadinti knyga-klausimu ar egzistencialistine provokacija, susitikimo temos labai gerai tą atspindėjo. D. Pavalkio nuotr.

Kiekviena Didžiosios savaitės diena mini Kristaus kelią: nuo jo santykio su mokiniais, meilės žmonėms, kančios, išdavimo bei mirties iki džiaugsmingo Prisikėlimo. Viltingai jo laukiant pravartu perkratyti mintis, apmąstyti santykius, vertybes, save patį, vis neužmiršti kelti klausimus. Pirmadienį Šakiuose viešėjęs filosofijos daktaras, buvęs ilgametis Bernardinai.lt redaktorius, knygų tikėjimo ir visuomenės temomis autorius, vertėjas, politikas Andrius Navickas susitikime su Trečiojo amžiaus universiteto (TAU) bendruomene nėrė į minėtų temų gylį. Tačiau betarpiškai, dinamiškai, vis papokštaujant – juk to rimtumo, susireikšminimo ir cinizmo kasdienoje ir taip per daug.

Apie pretekstą

A. Navickas tą dieną aplankė ir daugiau rajono vietų, tačiau susitikimas su TAU bendruomene užtruko ilgiausiai. Kaip pats svečias juokavo, pretekstas susitikimui lyg ir buvo jo paskutinioji išleista knyga „Babelis“, tačiau pokalbis su žingeidžiais studentais vinguriavo be jokio scenarijaus bendražmogiškomis temomis. Savo paskyroje socialiniuose tinkluose A. Navickas viešnagę Šakiuose apibūdino lakoniškai: „Pokalbis nebuvo lengvas ir patogus, bet tikras. Tas svarbiausia. Tai buvo tarsi rekolekcijos, pradedant Didžiąją savaitę. Apibendrinant: zanavykai – jėga. Į Šakių kraštą būtinai grįšiu.“

Jis dar susitikimo pradžioje prisipažino, kad kalbėti apie knygą nematąs didelės prasmės. Knygą reikia skaityti – turinio juk neperpasakosi. Tačiau įdomu tai, kad pirmoji jo grožinės literatūros knyga „Babelis“ atsirado dar prieš pandemiją ir savyje talpina kone pranašiškas linijas. Pavyzdžiui, knygoje galima rasti istoriją apie du žmones, kurie priversti būti kartu, nes negali išeiti iš namo.

„Kai rašiau šią knygą, apie koronaviruso epidemiją negalvojau, nors šiandien atrodo, parašiau taip, tarsi būčiau ją numatęs, – sako autorius ir priduria, kad jo knygoje nei miestai, nei žmonės neturi vardų, tik pareigas. – Mano tikslas buvo, kad kiekvienas skaitydamas tapatintųsi su kuo nori, kiekviename herojuje atrastų gabaliuką savęs. Ten bandau iškelti pagrindinę – žmonių santykių problemą.“

Skaičiusieji patikina, kad „Babelio“ neperskaitysi vienu prisėdimu, nes tai, ką skaitai, turi būti apmąstyta ir suvirškinta. O pats autorius pastebi, kad kiekvienas skaitytojas jo knygą perskaito ir supranta savaip.

navickas andrius2D. Pavalkio nuotr.

Apie švitrinį popierių

A. Navickas kalbėjo iš pirmo žvilgsnio lyg ir apie paprastus, tačiau vis dėlto apie labai sudėtingus dalykus, klausdamas, kiek mes leidžiame vienas kitam tiesiog būti, be kito gyvenimo eksperto pozos. Knygoje Babelio bokšto simbolį jis pasirinko norėdamas atspindėti žmogaus troškimą viską kontroliuoti ir sako: „Bet iš tikrųjų, duok Dieve, kiekvienam išdrįsti pasijusti netobulam ar visiškam kerėplai. Nemokėjimas, negalėjimas – tai tarsi tarpelis, pro kurį kitas žmogus arba Dievas gali į mus pažiūrėti.“ Pasak jo, visa Didžioji savaitė ir yra apie tai: „Viskas prasideda nuo Verbų sekmadienio, kai Išganytojas įžengia į Jeruzalę, visi džiaugiasi, kad karalius viską išgelbės. O kai po penkių dienų jis yra nukryžiuojamas, pasidaro akivaizdu, ko mes iš tikrųjų norėjome. Greičiausiai patys norėjome tapti karaliais. Lygiai taip ir gyvenime siekiame visokeriopo tobulumo, kad ir, pavyzdžiui, „patogių“ vaikų. O juk pats nepatogiausias vaikas ir yra didžiausia dovana, nes jis tarsi švitrinis popierius, atsiųstas paties Dievo, kad nuvalytų kerpes.“

Svečias atėjusius į susitikimą provokavo diskusijai, sakydamas, kad jo viešnagės tikslas irgi būti nepatogiu: „Noriu, kad išeitumėte truputį ant manęs supykę, truputį susierzinę ir truputį dar ko nors nežinantys, su klausimu lūpose. Aš klausimus mėgstu kur kas labiau nei atsakymus, dėl to ir rašau, nes man nuolat jų kyla.“

Apie bites, muses ir kurmius

Svečias pasidalino prasminga metafora, kai žmones tarsi galima suskirstyti į dvi kategorijas – į žmones-bites ir į žmones-muses. Atskridę į tą patį lauką vieni ieško žiedo, kiti mėšlo. Vieni neša aromatą, kiti smarvę: „Juk pasitaiko, kad sutinki tokių, kurie nuolat skundžiasi, kaip viskas gyvenime smirdi, suprask – blogai. Bet juk, ko ieškai, tą ir randi, kaip žiūri, taip ir matai.“ Todėl jam įspūdį paliko tos dienos susitikimas su „Namai visiems“ bendruomene.

„Sutikau tokius laimingus žmones ir jie nėra nei milijonieriai, nei magnatai, o džiaugsmo šaltinį randa padėdami kitiems. Didžiausia dovana yra dalintis. Ir neklausti per dažnai kitų ar savęs KODĖL. Kodėl miršta artimi žmonės, kodėl vyksta karas, kodėl ten žūsta žmonės? Geriau pasikalbėti su Dievu, su juo pasiginčyti, padiskutuoti, nes jei nesiginčijate su juo, nesate krikščionys“, – kalba A. Navickas, primindamas ir pagrindinę Dievo siunčiamą žinią – kiekvienas iš mūsų yra sukurtas tyčia. Paprastai kalbant, Dievas nedaro klaidų ir nekuria šiukšlių, jis kiekvieną iš mūsų sukūrė tokį, kokį norėjo.

navickas andrius3D. Pavalkio nuotr.

Ir iš tiesų, koks atsakymas būtų kiekvieno iš mūsų pažiūrėjus į save veidrodyje? Ar matome ten Dievo šedevrą?

„Pažiūrėkite į veidrodį ir padėkokite Kūrėjui už tai, kad taip gražiai mane sukūrei. Pažiūrėti į save Dievo žvilgsniu. Ir kaipgi elgtis, kai esi Dievo šedevras? Ar tu gali vogti, ar tu gali daryti, kalbėti bjaurius dalykus? Kilmė juk įpareigoja, todėl būtina nuolat mokytis priimti kitą kaip Dievo kūrinį“, – mintimis dalinasi A. Navickas ir prisimena, kad dar, be bičių ir musių, yra trečioji kategorija – tai žmonės-kurmiai. Šie tik rausiasi užsimerkę ir paskui žiūri, ar jo urvas ilgesnis, gilesnis už kaimyno.

„Gyvename tarsi gyvenimas būtų lenktynės, o jei lenktyniausime – visada pralošime. Gyvenimas nėra lenktynės, tai yra nuotykis“, – apie šių laikų besaikį vartojimą, beprasmį varžymąsi kalba svečias.

TAU studentams svečio mintys akivaizdžiai surezonavo, nes pokalbis žodis po žodžio vystėsi ir kitomis nūdienos temomis – nuo jaunimo dvasingumo, būdų jį puoselėti šiame beprotiškai skubančiame pasaulyje iki žmonių teisuoliškumo, pakantumo temų, internete ir televizijoje skleidžiamų nuodų, kalbėtasi apie cinizmą ir kritinį mąstymą, apie karą, kuris pirmiausia prasideda mintyse ir širdyse, apie vartotojiškumą, tikruosius turtus ir dvasinį skurdą, neapsieita ir be klausimų apie politiką bei Seimo nario darbą. Nuo klausimų A. Navickas nesistengė išsisukti, atvirai dalinosi savo mintimis, primindamas, kad visiems teks stoti prieš Paskutinį teismą, o ten bus užduotas esminis klausimas – ar pakankamai mylėjai, ar rinkaisi su meile daryti darbus, bendrauti su žmonėmis. Todėl svarbu esant Dievo šedevru per gyvenimą nesurupūžėti, prisiminti tą esminį savo pamatą, kuris yra pirmesnis už mūsų profesijas ir kasdienes veiklas, o tai ir padeda, kovojant su drakonais, patiems netapti drakonais.

Lina Morkūnienė

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar sutiktumėte prisidėti prie kelių infrastruktūros gerinimo?

klausimelis 05 17Ona iš Patamošupių:

Asfaltuotas kelias pas mus. Jau seniai paklotas. Ir remontuotas jau truputį. Tai man ir neaktualus šitas klausimas. Kita problema yra – pro mus autobusas neina. Tai turim pėsčiomis eiti du kilometrus iki Patašinės, kad iš čia nuvažiuotume į Griškabūdį, Šakius. 

klausimelis 05 17 2

Gediminas iš Žeimio k.:

Turime savo kaime ir žvyrkelio atkarpą. Tik koks šimtas metrų asfalto, per patį kaimą. Gyvenu čia nuo 1973m. Tai ir kenčiam nuolat dulkes. Žadėjo ir ūkininkai prisidėti. Manau, visi gyventojai prisidėtų kažkiek, kad tą asfaltą paklotų. Asmeniškai aš taip pat, kiek galėčiau, tiek prisidėčiau.


BlueYellow-baneris
 
sms
tu esi 350px
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.