Su šakiečiu aktoriumi Remigijumi Endriukaičiu susitinkame sekmadienį puodeliui kavos likus vos porai gerų valandų iki Marijampolės dramos teatre vyksiančio spektaklio „Įeina laisvas žmogus“ pradžios. „Vaidinu lyg ir blogiuką...“ – apie jame kuriamą vaidmenį sako Remigijus. O gyvenime aktorius spalvotas kaip šis ruduo – vaidmenys dramos teatre, televizijoje, nuolatinis darbas Kauno valstybiniame lėlių teatre, paties įkurto edukacinio teatro pasirodymai, kūrybiniai projektai... Pabūti vieno tokio projekto dalimi jau pirmadienio vakarą Remigijus kviečia ir šakiečius. Misterijoje „Skambantys raštai“ vaidina visa jo šeima, o šio reginio režisierius Tomas Erbrėderis įsitikinęs, kad „visas smagumas ir yra, kad kiekvienas atėjęs galės pasiimti tai, kas jam yra artima, kur pats ras savo asmeninius sąlyčio taškus“.
Paskutinį kartą kvies pasinerti į slėpiningą žmogaus būtį
Misterija „Skambantys raštai“ – tai teatralizuotas muzikinis sceninis reginys, kupinas simbolių ir ritualinių veiksmų. Siužetas lengvai perskaitomas visų amžiaus grupių žiūrovams, paremtas archetipiniu Rėdos rato ciklu – metų laikų kaita ir žmogaus gyvenimo tėkme nuo gimimo iki mirties. Režisierius T. Erbrėderis misteriją prilygino pasaulio pažinimo medžiui: „Žiūrovas nugrims gal į save, gal apmąstys savo gyvenimą, gal gėrėsis gražiu vizualiniu išpildymu ar archainės ir elektroninės muzikos derme“.
Prieš porą metų Kauno kultūros centre įgyvendinant tarpdisciplininio meno projektą buvo sukurta sutartinių giedojimą, tekstilės meną ir baltiškus simbolius sujungusi garso ir vaizdo instaliacija – kitaip tariant, sukurta konceptuali erdvė, kurioje kuriamas ryšys tarp tradicijų ir šiuolaikiškumo. O projekto „Skambantys raštai“ kulminacija būtent ir tapo ši misterija – muzikinis spektaklis, kuriame aktoriai ir ansamblis kuria įspūdingą žmogaus gyvenimo kelionės atmosferą, ją praturtina muzika, simbolių kupinas grafinis vaizdas ir nuo žmogaus kelionės neatsiejama drobių materija. Misteriją „Skambantys raštai“ jau pamatė Kaišiadorių, Prienų ir Jurbarko žiūrovai. Šakių kultūros centre spalio 28 d. bus paskutinis nemokamas šio reginio pristatymas. Kartu su misterija į Šakių kultūros centrą atvyksta ir projekto „Sutartinai“ edukacija, kurios metu dalyviai galės susipažinti su kūrėjais, prisiliesti prie sutartinių ir naujos audiovizualinės instaliacijos, kurioje derės originali muzikinė kompozicija, grafinė baltiškų simbolių animacija ir tekstilinis tūrinis objektas, vaizduojantis M. K. Čiurlionio pasaulėvaizdžio simbolius.
„Man atrodo, kad tai ir yra bet kokio meninio kūrinio pagrindinis smagumas, kai nėra viskas iki galo suvirškinta, sukramtyta ir patiekta, o tu pats ieškai ar surandi“, − sako režisierius T. Erbrėderis.
Kadangi šeimoje abu aktoriai, vyrauja abipusis supratimas, kai tenka leistis į gastroles, ruoštis vaidmenims, mokytis tekstus ar tiesiog atsitraukti nuo buities ruošiantis spektakliams. O ir šeimos atžalos jau demonstruoja susidomėjimą menais. Asmeninio archyvo nuotr.
Aktorystė – nuo ridikų iki... Vėgėlės
Kad dauguma aktorių šiais laikais sukasi įvairiuose kultūros sluoksniuose, pripažįsta ir R. Endriukaitis. Kai jį pakvietė būti šio projekto dalimi, prisidėti prie idėjos įgyvendinimo, jis ne tik kad pats sutiko, bet ir žmoną su dukromis pasikvietė: „Visa Endriukaičių šeima spektaklio metu pasirodo scenoje. Šeima vaidina šeimą. Projektas gilus ir prasmingas, idėja, panašu, kad pasiteisino su kaupu, todėl norėjosi jį ir namuose parodyti. Galbūt pirmadienis ir ne pats tinkamiausias kultūrai, bet tikiu, kad atėjusieji ras ką išsinešti...“
Kad pastaruoju metu aktoriaus darbinis gyvenimas margas ir įdomus, jį tik džiugina. Pagrindinė jo veikla – Kauno valstybiniame lėlių teatre. Ten Remigijus sukasi bemaž dvidešimtmetį. Į lėlių teatrą aktorius atėjo iš dramos teatro. 
A. Sinkaus nuotr.
„Kai 1998 m. baigiau aktorystės studijas pas Gytį Padegimą, keletą metų vaidinau dramos teatro scenoje, o posūkis į lėlių teatrą įvyko natūraliai“, – kalba Remigijus ir retrospektyviai dairosi atgal. Su šypsena prisimena „anuos laikus“, kai teko padirbėti ir režisieriaus padėjėju, ir dekoracijų montuotoju.
„Praėjau gerą teatrinę mokyklą ne tik pas Padegimą, bet ir po studijų. Ir tą praėjo nemažai žymių šiuolaikinių aktorių“, – šypsosi jis ir prisimena, kad į lėlių teatro sceną buvo žengta lyg ir iš antrojo karto. Pirmasis kurso draugo paraginimas ateiti buvo praleistas pro ausis, bet vėliau, sulaukęs antrojo pasiūlymo iš kolegos aktoriaus Andriaus Žiurausko, sutiko.
„Pasibandžiau ir tas pasibandymas trunka dvidešimt metų. Atėjęs savaip supratau lėlių teatrą, nes jo specifika skiriasi nuo dramos teatro. Tu vaidini su lėle. Sudėtingiausias momentas man buvo atrasti vaidinimo su lėle įgūdžius. Visi tiek techniniai dalykai, kaip ją valdyti...“ – prisimena Remigijus. Tačiau kolegos, o ypač „krikšto mama“ lėlių teatre tapusi aktorė Regina Čeponienė padėjo lėles prisijaukinti. Jei kaip ir aš galvojate, jog lėlių teatras tik vaikams, teks nuomonę pakeisti arba pasidairyti po šviežiausią Kauno valstybinio lėlių teatro repertuarą. Aktorius sako, kad šį mitą lėlių teatro aktoriai ir režisieriai bando sulaužyti pačiu efektyviausiu būdu: „Kuriame spektaklius suaugusiems. Pavyzdžiui, spektaklis, sukurtas remiantis Balio Sruogos romanu „Dievų miškas“, pelnė Auksinį scenos kryžių, kitus svarbiausius teatro apdovanojimus, o žiūrovai lieka paliesti gvildenamų esminių klausimų apie žmogaus prigimtį.“ Pašnekovas priduria, kad lėlių teatras tikrai gyvas ir jau mažai belikę spektaklių, kuriuose vaidintų vien tik lėlės: „Lėlė tampa lyg ir pagalbine priemone, ji spektakliuose padeda išspręsti tuos dalykus, kurių kaip žmogus negalėtum įgyvendinti.“
Su lėlėmis susijęs ir jo edukacinis teatras „Ridikėlių mokyklėlė“, kurį įkūrė dar prieš karantiną kartu su žmona, taip pat aktore Indre.
„Visi žino posakį „sveikas kaip ridikas“, o kadangi mūsų spektakliai ir edukacijos skirti mažiesiems, tai ir išėjo ridikėliai. Kalbame apie sveikus valgymo įpročius, apie saugumą – tiek internete, tiek gatvėje. Žmona vyresniems vaikams, jaunimui veda teatro užsiėmimus“, – pasakoja pašnekovas. Kadangi šeimoje abu aktoriai, vyrauja abipusis supratimas, kai tenka leistis į gastroles, ruoštis vaidmenims, mokytis tekstus ar tiesiog atsitraukti nuo buities ruošiantis spektakliams. O ir dukros demonstruoja susidomėjimą menais, atvykusios į Šakius pas močiutę Zitą kartu leidžiasi į kūrybingą laisvalaikio praleidimą. Kaip Remigijus sako, šoka, groja ir dainuoja. 
Asmeninio archyvo nuotr.
Nors vaikų publika Remigijaus širdžiai miela ir įprasta, jis prisipažįsta, kad vis pasiilgsta dramos teatro scenos, sudėtingų vaidmenų, kuriems reikia papildomo pasiruošimo. Gavęs pasiūlymą – neatsisako.
„Norisi pasitelkti visas aktorines priemones ir įgūdžius. Tiesiog dramos teatro scena dovanoja taip reikalingą pusiausvyrą, kai gali pasikapstyti savo giluminiuose sluoksniuose, mintyse, galvoti apie kuriamą personažą, skolintis savybes iš sutiktų žmonių, repetuoti dialogus ir monologus“, – atviras Remigijus. Režisieriaus Arvydo Labeliūno pakviestas premjeriniame spektaklyje „Įeina laisvas žmogus“ sukurti vaidmenį, Remigijus apsidžiaugė, nes po tam tikros pertraukos buvo smagus iššūkis atgaminti aktorinius sugebėjimus. Juos, beje, jis šiuo metu reguliariai treniruoja ir televizijoje – laidoje „Dviračio žinios“ kuria Igno Vėgėlės personažą.
„Aktorystė tuo ir žavi – savo dinamika. Aktoriai jau seniai nebedirba tik viename teatre – generuoja savo projektus, garsina, darbuojasi televizijoje. Tai normali kasdienybė“, – pokalbiui baigiantis konstatuoja Remigijus.
Lolita iš Šakių:
