Gruodžio 10 d. Šakių viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta filosofo, rašytojo, politinio ir visuomenės veikėjo, humanitarinių mokslų daktaro Arvydo Juozaičio parašyta drama „Kudirka – buvau atėjęs“. Dvi valandas užtrukę pašnekesiai tarsi priminė, kad „Tautiškos giesmės“ autorius Vincas Kudirka vėl sugrįžo.
Renginį pradėjo Šakių kultūros centro Zanavykų teatro (rež. Gražina Guzovijienė) aktoriai, suvaidinę ištrauką iš A. Juozaičio dramos „Kudirka – buvau atėjęs“. Iš pradžių veiksmas vyksta Kudirkų sodyboje Paežeriuose, kur kunigas Kolyta, daktaras Chlebinksis, Kudirka ir jo tėvas diskutuoja apie lietuvybę ir Kudirkos likimą.
„Jeigu Lietuvos mes neprikelsime, nereikės mums nė pasaulės“, – kalba Kudirka, kurį suvaidino Edgaras Pilypaitis. 
Naujausia Arvydo Juozaičio istorinė drama „Kudirka – buvau atėjęs“ skirta XIX a. pabaigos lietuvių tautiniam prisikėlimui. Joje atskleista nežinomų faktų apie himno autorių, kuriuos rinko po kruopelę, neatsiejama nuo V. Kudirkos gyvenimo – ir meilės tema. D. Pavalkio nuotr.
Toliau vyksta Kudirkos ir jo mylimosios Valerijos (aktorė Rima Rauktienė), kuri V. Kudirką lydėjo iki pat mirties, susitikimas jau lietuvių vadinamame Naupilyje. Juos aplanko knygnešys Antanėlis (aktorius Edmundas Šneideris), paėmęs „Tautiškos giesmės“ rankraštį jis pasiryžęs keliauti į Prūsijos pusę, anapus Širvintos.
„O kaipgi? Visa, kas lietuviška, – šventa“, – kalba knygnešys Antanėlis.
Po teatro pasirodymo A. Juozaitis neslėpė džiaugsmo, kad pagaliau pagal jo kūrinį „Kudirka – buvau atėjęs“ vaidinimą pastatė teatras ir būtent Šakių krašte, kur įmintos V. Kudirkos pėdos, bei išdavė, kad visa drama bus rodoma kitų metų Kovo 11-ąją Šakių kultūros centre.
Dramos autorių kalbinusi žurnalistė Giedrimė Didžiapetrienė susirinkusiems priminė, kad prieš metus knyga „Kudirka – buvau atėjęs“ buvo pristatyta Kudirkos Naumiestyje, spausdinta Varšuvoje vos 40 egzempliorių tiražu. Kad A. Juozaitis mintį išleisti pjesę apie V. Kudirką brandino kone 10 metų, o iš viso yra išleidęs per 30 knygų, daugiausiai dramų, jau yra įamžinęs ne vieną istorinę asmenybę – Tėvą Stanislovą, Napoleoną, Oginskį, karalienę Luizę, Imanuelį Kantą. A. Juozaitis svarsto rašyti apie Joną Basanavičių ir kitus nepriklausomybės siekėjus bei signatarus, knygnešius.
G. Didžiapetrienė atskleidė, kad A. Juozaičiui rašyti apie Kudirką paskutinį postūmį suteikė Rusijos užpulta Ukraina.
„Stebina labai simboliški sutapimai, akivaizdus glaudus dvasinis ir moralinis ryšys, sąšauka tarp dviejų mūsų tautos vyrų – Vinco Kudirkos ir Arvydo Juozaičio. Taip, juos skiria nemenkas laiko tarpas, visiškai kita epocha ir sąlygos, tačiau jungia tautinio sąjūdžio idėja, gilios laikmečio įžvalgos ir pasiaukojantis ryžtas dirbti Tėvynės laisvei“, – rašytojo Gedimino Jankaus, parašiusio taip pat dramą apie Kudirką „Ir šviesa, ir tiesa“, mintis citavo G. Didžiapetrienė.
A. Juozaitis atviravo, kad viešėdamas Šakiuose džiaugiasi trigubai: visų pirma, kad knyga ir spektaklis pristatomi būtent Šakiuose, kur V. Kudirka gyveno.
„Antra laimė, kad Dievas davė jėgos parašyti apie tai. Trečia, kad kunigas D. Jasulaitis po mano parašytos knygos apie Tėvą Stanislovą mane pastūmėjo rašyti apie Kudirką. O visa kita yra kūrybos paslaptis, – tikino A. Juozaitis. – V. Kudirka jautė, kad negali po savęs palikti... vaikų. Tai jis paliks dvasią, knygas, gyvą žodį – tai yra ne ką mažesnė gyvybė. Daugelis tokių kūrėjų palieka savo kūrinius kaip vaikus.“
A. Juozaitis akcentavo dar vieną mintį, kad „reikia gyventi su amžinybe“.
„Pirmieji dveji Sąjūdžio metai buvo amžinybės reikalas. Kai pamatus pakloji, išeini, o tie pamatai jau auga, veša ir žaliuoja. Jeigu nori likti su amžinybe, tai sėdi rašyti arba tapyti, net vaidinti“, – samprotavo dramos autorius pridurdamas, kad rašyti pradėjo jau penkiolikos – tai buvo laiškai mamai.
Pasiteiravus dėl dramos pavadino, A. Juozaitis teigė, kad dramoje V. Kudirka – gyvas, mylintis, kenčiantis, paskutines „laisvas valandas“ nuo mirties skaičiuojantis žmogus.
„Citadelės kalėjime sėdint prasivėrė džiova ir V. Kudirka supranta, kad jam laiko liko labai mažai. Manęs tuoj neliks nė ženklo ir niekas nežinos, kad buvau atėjęs. Tad reikia staigiai imti ir daryti!“ – kalbėjo A. Juozaitis.
Šio kūrinio leidimą mecenavo Šakių dekanato dekanas, kan. Donatas Jasulaitis.
„Iš šios knygos, manau, šiandien galime semtis ir to tautiškumo, ir meilės tėvynės, ko šiandien stokojame“, – kalbėjo dvasininkas.
Be šios A. Juozaičio dramos, V. Kudirkai yra skirtos dar dvi – Kazio Inčiūros „Vincas Kudirka“ (1934 m.), Gedimino Jankaus „Ir šviesa, ir tiesa“ (2008 m.).
Eduardas iš Griškabūdžio:
