Geriausios galerijos yra tos, kurios neturi sienų – ten skamba gamtos muzika, o lankytojai tarsi tampa visos meninės instaliacijos dalimi. Šeštadienį menininkė Adelė Liepa Kaunaitė-Ganusauskienė pakvietė į parodą tiesiog savo namuose ir sode. Naujausias tapybos ciklas „Ievos sonata Čiurlioniui“ – ne dedikacija kompozitoriui ar dailininkui, o vidinis dialogas su viskuo, kas tylu, gyva ir eina iš gamtos. Penkiolika paveikslų – penkiolika istorijų apie pastarųjų metų virsmą, kuris, sako menininkė, ne riboja, o transformuoja.
Tai buvo tikrų tikriausias menas be sienų ir paroda, kuri kvepėjo laukine pieva. Šeštadienis apdovanojo geru oru, todėl po tokią galeriją vaikščiok nors iki sutemstant. Skelbimas apie parodą buvo viešai publikuojamas socialiniuose tinkluose, o tarp vietinių Adelės Liepos kūrybos gerbėjų galėjai sutikti ir tų, kurie dažniausiai lankosi tik sostinėje vykstančiose parodose. Tiesiog egzotika, vaikščioti po sodą ir matyti, kaip viskas susilieja į vientisą gyvą organizmą – paveikslai, pievos, obelys, žolynai... Kieme atviros durys ir skambantis Vivaldis kvieste kviečia užsukti į neseniai įrengtą menininkės kūrybos studiją. Panorėjus ten gali klestelėti ant krėslo, pabūti... ir greičiausiai akimirksniu pajusi, kad studijos sienos ištirpsta ir menas tampa gyvenimo dalimi.
Menas be sienų ir galerija be jų. Naujausio tapybos ciklo „Ievos sonata Čiurlioniui“ paveikslai įsikūrė menininkės namų erdvėse ir sode. V. Venslovaičio nuotr.
Adelė Liepa ir toliau lieka ištikima savo intensyviam, gyvybingam, rodos, net instinktyviam tapybos braižui. Ji atvira: „Tai itin asmeniška paroda, įaugusi ne tik į laukinę pievą, bet ir į naują motinystės patirtį, į virsmą, kuris keičia ne tik kūną, bet ir meną.“
Pastarieji metai menininkės gyvenime buvo išskirtiniai – pirmą kartą tapus mama ją aplankė įkvėpimas, gimė ir šis naujas paveikslų ciklas. Visa tai – lyg antrasis gimimas.
V. Venslovaičio nuotr.
„Kai tapiau, šalia miegojo kūdikis. Tapiau ne viena“, – pasakoja Adelė Liepa ir priduria, kad motinystė neatėmė laiko, bet jį transformavo: laikas tapo brangesnis, gyvas ir be galo intensyvus. Kūryba ir motinystė tapo suderinamomis sritimis, netgi viena kitą sustiprinančiomis.
„Dabar jaučiuosi laiminga – atsirado vidinė ramybė. Šeima tapo pamatu, o ne riba. Vyro Martyno palaikymas, mažosios buvimas – viskas susilieja drobėje. Tai – meno forma, kuri gimsta iš gyvenimo, o ne atvirkščiai. Pieva tampa galerija, motinystė – manifestu, paveikslas – išpažintimi“, – gilius vidinio virsmo sluoksnius žodžiais įvardija Adelė Liepa.
V. Venslovaičio nuotr.
Naujoje parodoje eksponuojama 15 pačių šviežiausių menininkės paveikslų, kuriuose gausu istorijų, Paveikslai – kaip žmonės, visi skirtingi: vieni drąsūs ir grubių potėpių, kiti – švelnūs, tarsi tyla po lietaus. Adelė Liepa kuria naują Ievos istoriją, pasakoja spalvomis, figūrų susiliejimu, sluoksniuose glūdi paslaptys, kurias kiekvienas laisvas atskleisti. O gamtos galerija šiuo atveju tampa unikalia vieta, kurioje į drobes žiūri tarsi į langus, o refleksijos apie save ir pasaulį ateina kone savaime. Adelė Liepa filosofiškai svarsto, kad ir pats gyvenimas tampa galerija, nes gyveni ir kuri su kitu žmogumi, prisiimi ne tik menininkės, bet ir mamos, šeimos žmogaus vaidmenis: „Martynas rūpinasi ne tik dukra, bet ir šviesa, erdve, medžiais – viskuo, kas sukuria sąlygas tapybai įvykti.“
V. Venslovaičio nuotr.
Baltas užrašas mėlyname fone virš šeimos namų durų ir toliau skelbia, kad už jų „Mėnulio galerija“ – gyva vieta, kurioje menas ateina pas žmogų be išankstinių sąlygų – be sienų, be bilietų, be kostiumų ar žiūrovų kėdžių...
Eduardas iš Griškabūdžio:
