Šakių viešojoje bibliotekoje dešimtmetį besidarbuojanti, o pastaruosius kelerius metus vaikų literatūros skyriaus vedėjos pareigas einanti Inga Matulevičiūtė-Rutkauskienė – žmogus, kuriam darbas bibliotekoje reiškia kur kas daugiau nei knygas. Ji tai vadina veikla, kurioje gera dalintis ir gauti, mokyti ir mokytis, kurti ir skleisti idėjas. O kadaise buvo toks laikas, kai Inga savęs neįsivaizdavo nei dirbančios su vaikais, nei gyvenančios Šakiuose. Bet gyvenimas juk pilnas žavių paradoksų...
Įkvėpta Marko Aurelijaus
Ingos kelionė bibliotekoje prasidėjo 2015 m., kai tuometinė direktorė Regina Ūsienė, kviesdama ją prisijungti prie kolektyvo, padovanojo stoicizmo filosofo Marko Aurelijaus knygą „Sau pačiam“. Moteris šypsosi ir supratingai linkčiodama svarsto, kad ta dovana buvusi labai aiški užuomina.
„Prireikė laiko, kol ją supratau...“ – sako ji. 
Nuo pat vaikystės Inga Matulevičiūtė-Rutkauskienė sako visur jautusi didelį tėvų palaikymą. Net ir rengdama edukaciją „Balandžių paštas“ sulaukė tėtės, sportinių balandžių augintojo ir bibliotekos savanorio, pagalbos. Asmeninio archyvo nuotr.
Pasibandžiusi jėgas skirtinguose bibliotekos skyriuose, Inga netruko rasti, kas jai tinka ir patinka, o pirmasis jos projektas buvo neformalaus vaikų švietimo programa „Žingeidžiukai“, padėjusi pagrindus ir tolimesniam jos darbui su vaikais bei jaunimu. Kūrybiškas, estetiką ir dinamiškumą mėgstantis žmogus greitai sugalvoja, ką toliau veikti – vienas po kito per pastarąjį dešimtmetį gimė originalūs renginiai, edukacijos, vystėsi idėjos stovykloms, teminėms programoms, kuriose darniai susilieja literatūra, pedagogika, menas ir patirtinis ugdymas.
„Visa tai yra prasminga ir svarbi mano gyvenimo dalis. „Džiaugsmo žaidimą“ žaidžiu ne tik su vaikais – bet ir gyvenime“, – atvira Inga. 
Nuo pat vaikystės Inga Matulevičiūtė-Rutkauskienė sako visur jautusi didelį tėvų palaikymą. Net ir rengdama edukaciją „Balandžių paštas“ sulaukė tėtės, sportinių balandžių augintojo ir bibliotekos savanorio, pagalbos. Asmeninio archyvo nuotr.
Ji prisimena, kad nuo aštuntos klasės labai žavėjosi istorija, ir apskritai labai šviesiai prisimena mokyklą ir ten dirbusius mokytojus. Po mokyklos tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete ji studijavo istoriją, todėl buvo pranašavusių, kad greičiausia merginos kelias pasuks pedagogine linkme. Tada Inga aiškiai žinojo, kad „su vaikais tai jau tikrai nedirbs“, o dabar tik juokiasi iš šito paradokso. Šiuo metu jos kasdienybė sukasi vaikų literatūros skyriuje, pašnekovė rengia edukacijas, kurios pirmiausia turi būti įdomios jai pačiai.
„Einu į darbą duoti, bet kartu ir gaunu. Juk kiekviename darbe įdomu tol, kol pats gali augti, kurti. Idėjų darbe nestokoju, jos ateina savaime – kartais įkvėpimui užtenka vien gražios aplinkos ir pabuvimo su savimi“, – sako Inga ir džiaugiasi, kad šiame gyvenimo etape aplinkybės sukrito būtent taip.
Ji nuo mažens save laikė knygų fanatike: „Man jos buvo gražios, jos kvepėjo, o knygynas buvo viena iš mėgstamiausių vietų užsukti darant lanką iš mokyklos namo.“ 
Nuo pat vaikystės Inga Matulevičiūtė-Rutkauskienė sako visur jautusi didelį tėvų palaikymą. Net ir rengdama edukaciją „Balandžių paštas“ sulaukė tėtės, sportinių balandžių augintojo ir bibliotekos savanorio, pagalbos. Asmeninio archyvo nuotr.
Už bibliotekos durų
Pašnekovė šypsodamasi leidžia suprasti, kad jos galvoje laisvadieniai retenybė, nes vis sukasi mintys, idėjos, kūrybiniai planai, ji daug kuo domisi, traukia menai. Vienas jos hobių – fotografija, kuri atsirado gimus dukrelei, nes norėjosi užfiksuoti brangius momentus. Taip prasidėjo bendradarbiavimas su vaikiškais žurnalais, o ir artimiausiame rate iš lūpų į lūpas ėmė sklisti žinia, kad Inga, net ir nebaigusi jokių specialių fotografijos mokslų, tiesiog kliaujasi pajautimu ir jautriai geba užfiksuoti įvykius, žmones, momentus.
„Fotografija man yra gaivaus oro gurkšnis kasdienybėje. Man reikia kūrybos, bendravimo, o per vaizdus, rodos, įeinu į kitą pasaulį. Dabar gana retai paimu fotoaparatą, bet visai neseniai, vaikščiodama po Kopenhagą, vėl patyriau žiūrėjimo į pasaulį per objektyvą džiaugsmą... O kartais man patinka į pasaulį pažiūrėti ir per rožinius akinius“, – dalijasi Inga ir valiūkiškai mirkteli, kad rožiniai akiniai čia net ne metafora. Ji atvirai sako, kad yra dėkinga savo tėvams ir močiutei. Tėvai mergaitei leido skleistis, išbandyti galybes būrelių, pasitikėdami, kad ji ras savo kelią. Prie viso to daug prisidėjo ir močiutė, kuri be suaugusiems žmonėms būdingo racionalumo tikėdavo išgalvotomis mergaitės istorijomis, močiutės namuose skleidėsi mažos mergaitės fantazija, žingeidumas, anksti, vos ne savaime ji išmoko skaityti. Tokioje saugioje aplinkoje formavosi asmenybė, dėliojosi vertybių kompasas. 
Asmeninio archyvo nuotr.
„Tikras smagumas yra būti savimi – tikru, nepagražintu... Ir jeigu vertinčiau savo veiklą kaip sėkmingą, tai sėkmės momentas turbūt ir būtų tas, kad aš esu savimi, kad gyvenu idėjomis, kurias sugalvoju. Tą visada bandau perteikti ir vaikams. Ir jeigu galiu prisidėti ar praturtinti kito pasaulį savo veiklomis, edukacijomis ar fotografijomis, galbūt kitą savo pavyzdžiu įkvėpti... tai jau ir yra sėkmė, tai mane daro laimingą, aš taip realizuoju save ir visos nesmagios gyvenimo peripetijos tuomet nublanksta“, – kalba Inga ir priduria kol kas nesigailinti, jog aplinkybės parvedė ją atgal į gimtąjį kraštą. Gal dažniau pajunta tokį lyg ir nebylų norą atiduoti duoklę savo kraštui, kuriame kažkada pati sėmėsi įkvėpimo iš mokytojų, iš kitų ją supusių žmonių. Būna dar kartais pamodeliuoja ir kitokius scenarijus galvoje, bet tada supranta, jog reikia pasikliauti likimu, kuris veda ir nuves teisingai.
„Neneigsiu, kartais pasvajoju ir apie dar didesnius iššūkius, turiu įvairių svajonių ir visiems linkiu jų turėti. Ypač tiems, kurie prieina tam tikrą kryžkelę, kai tikrai sunku... Žinau iš asmeninės patirties, kad viskas praeina, nors ir kaip banaliai tai beskambėtų“, – viltingai pokalbį baigia Inga.
Eduardas iš Griškabūdžio:
