Besižnaibant įsismarkaujančiai vėlyvo rudens žvarbai, penktadienį sostinės Katedros aikštėje būreliais rinkosi žmonės – kas su puodeliu karštos kavos rankose, kas su protesto plakatu, kas su savo krašto vėliava. Būtent pastaroji leido iš tolo atpažinti šakiečius, važiavusius čia, į Kultūros asamblėjos rengiamą mitingą „Kokios valstybės mes norime?“. Radau aš juos smagiai besišnekučiuojančius tiek tarpusavyje, tiek su pro šalį vis praeinančiais pažįstamais – kolegomis iš įvairių kultūros įstaigų, viena pagrindinių mitingo organizatorių, kraštiete Gintare Masteikaite, kitais sostinėje įsikūrusiais šakiečiais. Tad iš karto sava ir jauku, o kitaip ir būti nelabai gali, nes susirinko čia visi to paties. Kaip apibrėžia organizatoriai – pasipriešinti demokratijos pamatų ardymui bei reikalauti valdančiųjų atsakomybės už savo veiksmus.
Nors iš pradžių atrodė, jog susirinkusių į mitingą gretos nebus gausios, tačiau pradėjus rikiuotis eisenai link Seimo rūmų, išsibarstę būreliai po truputį jungėsi į vieną, ir štai – nei pradžios, nei pabaigos nebematyti. Kaip skaičiuota vėliau, susirinko maždaug 5 tūkst. žmonių. Perėjus Gedimino prospektą, sustojus Nepriklausomybės aikštėje, mitinguotojų laukė kultūros bendruomenės ir keliolikos kitų sektorių, prisijungusių prie kultūros judėjimo, atstovų kreipimaisi. Greta aikštės – išrikiuoti mitingą palaikančių ūkininkų traktoriai, tarp jų ir kraštiečio Dariaus Ufarto.
Prieš akis iškilo prisiminimai, kaip prieš keletą metų Gedimino prospektą nusėjo protestuojančių žemdirbių traktoriai. Dalis jų vėl čia – šįkart kartu su kultūrininkais, tad natūraliai peršasi klausimas: kodėl? D. Ufartas į jį atsako apeliuodamas į vertybes, kurios, anot jo, pradeda formuotis dar šeimoje, vėliau bręsta kartu su pasaulio pažinimu ir virsta gebėjimu plačiau matyti esamą situaciją.
„Šis protestas kitoks. Jis nereikalauja daugiau pinigų, jis taip pat nereikalauja pakeisti teisėtai išrinktos valdžios. Tačiau jis reikalauja nustoti meluoti, manipuliuoti, naudotis tarnybine padėtimi ir kelti chaosą tiek valdžioje, tiek visuomenėje. Trumpai tariant – kultūros. <...> Asmeniškai aš noriu, kad politikai suprastų, jog jie nėra aukščiau Konstitucijos, o jų melus mes jau seniai perpratę. Todėl iš jų tikiuosi atsakingo ir kompetentingo šalies valdymo“, – mintimis dalijosi D. Ufartas, pasidžiaugdamas, jog nors žemdirbių bendruomenėje yra įvairiai mąstančių žmonių, tad buvo nutarta nenaudoti asociacijų pavadinimų ir dalyvauti asmenine iniciatyva, tačiau į Vilnių vienam vykti neteko – bendraminčių atsirado visoje Lietuvoje (tiesa, iš Šakių rajono su traktoriumi jis vyko vienas). 
Mitingo metu Suvalkijai atstovavo ir kalbą sakė kraštietė, Marijampolės dramos teatro vadovė Gabrielė Nazaraitė-Masevičienė. Ji ir Vinco Kudirkos muziejaus edukatorius Aurimas Kanapkis dėjo daugiausiai pastangų burdami kultūros protestui prijaučiančius suvalkiečius. Organizatorių nuotr.
Panašius tikslus įvardijo ir kartu su Marijampolės dramos teatro direktore, kraštiete Gabriele Nazaraite-Masevičiene Suvalkijos kultūros protesto bendruomenę kuruojantis Vinco Kudirkos muziejaus edukatorius Aurimas Kanapkis. Pasak jo, nepaisant to, kad šiuo metu, rodos, Kultūros ministerijoje nebėra tragiškai nekompetentingo vadovo ir „Nemuno aušros“ žmonių, ko iš pradžių ir reikalavo kultūros bendruomenė, tam tikri epizodai vis tiek parodo keistą valstybės politikos kryptį – dėl to žmonės mitinguoja.
„Jei atvirai – ilgiuosi atsakomybės už mūsų 2004 m. nusibrėžtą kursą, t. y. tapti Europos dalimi. Ir tai aš įsivaizduoju kaip ne vien ekonominį klausimą, bet ir vertybinį. Kas mums, kaip visuomenei, turėtų rūpėti. Šioje koalicijoje matau daugiausiai cinizmą, kartais ir antivalstybinį veikimą tam tikruose sprendimuose. Noriu stiprios, demokratiškomis vertybėmis grįstos Lietuvos, o ne tos, kurioje girdisi sovietijos atgarsiai, kai yra viskas tvarkoje meluoti, būti korumpuotiems, sukti neaiškius ir abejotinus reikalus savo naudai. Politikams reikia grąžinti atsakomybę“, – svarstė jis, pabrėždamas, jog mitingas pirmiausia primins valdantiesiems, kad piliečiai juos stebi ir neketina taikstytis, kai yra apgaudinėjami.
Nors paramą kultūros protestui išreiškė ir Šakių viešoji biblioteka, tačiau veikiausiai nesumeluosiu teigdama, kad ryškiausiu jo centru mūsuose tapo būtent Vinco Kudirkos muziejus. Pasak mitinge taip pat dalyvavusios muziejaus vadovės Vidos Palionienės, išlaikyti pozicijas įkvepia ir padeda Lietuvos nacionalinio muziejaus (kurio padaliniu yra Vinco Kudirkos muziejus) atmosfera, bendraminčiai.
„Kai įsitraukėme į protestą, neatrodė, kad esame vieninteliai. Tik paskui pastebėjome, kad tikriausiai taip garsiai kalbantys ir sakantys (rajone – red. past.) esame vieni – kai įvyko pirmas protestas spalio mėnesį ir į muziejų atėjo žmonės klausyti Čiurlionio, tada pajutome, kad mus mato ir girdi, kad buvome vieta, kur jie galėjo ateiti, kai tokių vietų aplink beveik nebuvo“, – prisiminė V. Palionienė.
Būtent situacija regionuose tapo vienu pagrindinių mitinge keliamų klausimų, mat vietinės valdžios spaudimas, kontrolė ir draudimai kultūros protesto metu išryškėjo itin stipriai. Apie tai teiraujuosi Suvalkijos žmonėms atstovavusios, kalbą ant mitingo scenos rėžusios G. Nazaraitės. Kodėl, jos manymu, vieni įsivaizduoja turintys teisę kažką drausti, kita vertus, kodėl dalis tų, kuriems draudžiama, tokiam paliepimui paklūsta? Ar įmanomas čia pokytis?
„Pokytis tikrai įmanomas ir siektinas. Abi pusės turėtų remtis į pagarba ir laisve pagrįstą santykį. Draudimai, „paprašymai“ arba paliepimai nėra pagarbos forma, tai gimdo baimę. O bendrai paėmus, manau, mes esame pamiršę pilietiškumo sąvoką. Pamiršę, nes ilgą laiką toje baimėje ir gyvenom arba taip ir nesugebėjom jos atsikratyti per 35-erius metus. Nei kontrolė, nei baimė nenuveda niekur. Mums privalu susiimti, viską pergalvoti ir pradėti kalbėtis ne draudimų, o pagarbos kalba“, – svarstė G. Nazaraitė.
Palaikymą kultūros bendruomenei tądien išreiškė ir Šakių rajono savivaldybės tarybos opozicija – Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos nariai ir Rima Rauktienė darbo vietas pažymėję protesto simboliu. Tiesa, Kultūros protesto kritikai judėjimą neretai ir sieja su opozicinių jėgų įtaka, vadina jį politikavimu, o pastaruoju metu – įžvelgia ir judėjimo ambiciją virsti nauja politine jėga.
Mitinge Šakių rajono vėliavą nešęs Mantas Aleksa – ir Šakių Laisvės partijos skyriaus pirmininkas. Paklaustas, kaip paaiškintų savo pozicijas, jis teigė, jog pats save labiau laiko visuomenininku, tačiau supranta, kad norint galima įžvelgti politikavimą, nors tai, anot M. Aleksos, nebūtų įžeidimas.
„Man tai labiau politinis aktyvizmas, jo vedinas ir atėjau į politiką. Esu dalyvavęs ne viename proteste, jei reikės, dalyvausiu ir kituose. <...> Labai norėtųsi, kad politikoje būtų vis daugiau žmonių iš visuomeninės veiklos, socialinių sričių, ne tik tie vadovėliniai politikos karjeristai ar verslininkai su portfeliais“, – teigė jis pridurdamas, jog į Vilnių vyko kartu su kitų partijų atstovais, ir, nors jų požiūriai tam tikrais klausimais kardinaliai išsiskiria, tai netrukdo po viena vėliava atstovauti Zanavykų kraštui.
Kur nuves šie kultūros bendruomenės protestai, galime tik svarstyti. Akivaizdu, jog šis klausimas aktualus ir pačiam kultūros protesto branduoliui – nors judėjimą jau mėgstama vadinti naujuoju Sąjūdžiu, tačiau tolimesnės jo veikimo kryptys dar tik gryninsis. Vis dėlto, jei reiktų apibendrinti šio mitingo nuotaiką ir esmę, į pagalbą ateitų istoriko Antano Terlecko išsakyta mintis, jog „geri ir gražūs dalykai visuomet yra trapūs – mūsų pareiga juos ginti“, kurią lydėtų M. Aleksos pasidalintas įspūdis iš kelionės atgal į Šakius – po ilgos dienos grįžę į savo miestą, atsisveikindami kraštiečiai vienas kitam palinkėjo „daugiau tokiais tikslais nesusitikti“.
Eduardas iš Griškabūdžio:
