Kudirkos Naumiestis, garbingai nešęs Mažosios kultūros sostinės vėliavą, artėjant paskutinėms metų dienoms, gruodžio 27-ąją, šventiškai užvers šį visai bendruomenei išskirtinį puslapį. Prieš keletą dienų naumiestiečiai dalyvavo Rudaminoje vykusiame šiųmečių Mažųjų kultūros sostinės metų uždarymo ir regalijų perdavimo renginyje, o grįžę vieningai sutaria – šie metai tapo augimo, naujų patirčių ir bendrų pasiekimų laiku, apie kurį ir ateityje primins miestelyje atsiradę ženklai bei simboliai.
Gruodžio 12 d. Rudaminoje, vienoje iš 2025 metų Mažųjų Lietuvos kultūros sostinių vykusioje šventėje, kitų metų Mažosioms kultūros sostinėms buvo įteiktos regalijos, o joje dalyvavę šį titulą šiemet nešę atstovai turėjo progą apibendrinti savuosius metus, pasidalyti patarimais. Įvertinus paraiškas, paskelbta, kad 2026 metų Mažosiomis Lietuvos kultūros sostinėmis tapo Kurkliai (Anykščių r.), Semeliškės (Elektrėnų sav.), Agluonėnai (Klaipėdos r.), Skriaudžiai (Prienų r.) ir Tirkšliai (Mažeikių r.). Šiemet konkursui iš viso buvo pateikta 11 paraiškų, o pati iniciatyva Lietuvoje gyvuoja nuo 2014 m. Mažosios kultūros sostinės vardą iki šiol yra pelniusios 90 gyvenviečių – be Kudirkos Naumiesčio, šį titulą rajone 2016 m. yra pelnęs Gelgaudiškis, 2020 m. – Lekėčiai.
Kaip sako Šakių kultūros centro Kudirkos Naumiesčio padalinio vadovė Vida Čeplevičienė, naumiestiečiai Mažosios kultūros sostinės vardą priėmė atsakingai ir visus metus nuosekliai stengėsi jį įprasminti – nuo miesto šventės ir bendruomeninių iniciatyvų iki šiuolaikinio meno performanso ir profesionalaus teatro spektaklio, sulaukusio atgarsio ir už miesto ribų.
„Buvo tas vidinis įpareigojimas – ne tik surengti renginius, bet ir paskelbti, paviešinti, skleisti žinią, kad Kudirkos Naumiestis yra kultūros sostinė. Manome, kad pavyko“, – sako V. Čeplevičienė ir pripažįsta, kad Mažosios kultūros sostinės metai atnešė kitokio mastelio kultūrines patirtis. Labiausiai suskambo miesto šventė, šiuolaikinio meno performansas „Bulvė“ ir buvusiame linų fabrike įvykusi premjera – pastatytas spektaklis „Aš buvau namuose ir laukiau, kol lietus ateis“. Pašnekovė teigia, kad šie įvykiai tapo bene labiausiai aptarinėjamais metų akcentais.
„Man atrodo, menas atliko savo funkciją – jis sujaudino. Vienus gal priartino, kitus atstūmė, bet palietė kiekvieną“, – sako V. Čeplevičienė.
Kudirkos Naumiesčio bendruomenės centro „Santaka“ vadovė Loreta Adomaitienė ją papildo pridurdama, kad Mažosios kultūros sostinės vardas buvo ne tik garbė, bet ir atsakomybė, pareikalavusi bendruomenės susitelkimo.
„Ta vėliava turi savo svorį – visų akys krypsta į Kudirkos Naumiestį, todėl norėjosi, kad kultūros sostinės vardas būtų matomas kasdienybėje. Visus metus miestas buvo puošiamas, o ilgalaikiu šio laikotarpio simboliu tapo prie įvažiavimo į Kudirkos Naumiestį pastatytas ženklas „Mano Naumiestis“ – išliekantis priminimas apie bendruomenės susitelkimą“, – sako pašnekovė.
Mažosios kultūros sostinės metai Kudirkos Naumiestyje simboliškai bus užbaigti gruodžio 27 d., kai vyks baigiamasis koncertas, padėkos rėmėjams ir bendruomenei, o neformalioje aplinkoje bus apžvelgti nuveikti darbai ir žvilgtelėta į ateitį.
Eduardas iš Griškabūdžio:
