Sekmadienį Šakių kultūros centro Griškabūdžio padalinyje atidaryta tapytojos, Šakių r. meno mokyklos mokytojos Indrės Siaurusevičiūtės tapybos darbų paroda. Ji neturi pavadinimo, bet vis dėlto autorė prasitaria, kad mintyse buvo gimęs vienas variantas – „Kol tu miegojai“. Šis pavadinimas gana taikliai nusako ir jos pastarojo laikotarpio kūrybos kryptį: drobėse atsiveria ne realybės atvaizdai, o nuotaikos, jausmai ir pasakų ar sapnų pasauliai.
Menininkė sako niekada nejautusi didelio susidomėjimo tikrovišku, fotografišku tapymu. Jai kur kas artimesnis kūrybos būdas, kuriame svarbiausiais tampa spalvų santykiai, linijų ritmas ir formų dialogas.
„Kai kas sako – štai, gražiai nutapyta, labai tikroviška. Bet man neįdomu tapyti tai, ką matau realybėje, man visada norėjosi kažko kito“, – atvirai kalba Indrė.
Šis pojūtis ją lydėjo nuo studijų Vilniaus dailės akademijoje laikų, kai per kompozicijos užduotis ji pradėjo ieškoti savito santykio su spalva ir forma. Nors dabartinė Indrės kūryba dažno žiūrovo būtų pavadinta abstrakcija, pati autorė nemėgsta šio termino, ji sako: „Tas žodis tarsi jau nusistovėjęs, apibrėžiantis kažkokį stilių, bet man artimesnis apibūdinimas būtų – atsitraukimas nuo realybės, kai jos nebevaizduoji tiesiogiai, bet kuri kitą pasaulį.“
Tas „kitas pasaulis“ Indrei neretai susijęs su sapnais. Menininkė prisipažįsta jų gana daug prisimenanti – net iš labai ankstyvų metų. Tačiau ją labiau domina ne siužetai, o nuotaikos, emocijos, kurios lieka prabudus.
„Kartais nepameni, kas ten tiksliai vyko, bet lieka jausmas – šviesos, ramybės ar palaikymo. Būna, kad sapne viskas labai saulėta, šviesu ir ryte prisimeni tą būseną. Man norisi, kad ir tapyboje žmogus patirtų kažką panašaus“, – dalijai Indrė.
L. Morkūnienės nuotr.
Todėl žiūrint į jos drobes svarbus ne tik pats vaizdas, bet ir emocinė atmosfera. Žiūrovas gali nesuprasti, ką tiksliai mato, tačiau pajusti nuotaiką – ir tai menininkei atrodo svarbiausia. Pastaruoju metu jos darbuose pradeda atsirasti ir žmonių veidai. Tačiau jie nėra realistiniai portretai – greičiau fragmentai, išnyrantys iš spalvinių sluoksnių. Kartais jie aiškūs, o kartais vos įžiūrimi, tarsi išplaukę iš sapno. Menininkė prisipažįsta, kad kurdama dažnai pasikliauja intuicija – be iš anksto paruoštų eskizų ar aiškaus plano. Darbas prasideda nuo pirmojo potėpio, o vėliau drobė pamažu pati diktuoja kryptį.
„Tiesiog dedi spalvą, paskui kitą, sluoksnis ant sluoksnio. Kai nudžiūsta, žiūri, kas atsirado. Kartais netikėtai pamatai kažkokią formą ar veidą ir tada jį išryškini“, – pasakoja tapytoja ir priduria, kad toks kūrybos procesas kūriniams leidžia skleistis organiškai. Kartais paveikslas atrodo baigtas, o kartais po ilgesnio laiko menininkė prie jo sugrįžta ir dar kažką pakeičia. Kasdienybėje tapyba jai tampa savotiška atsvara realybei. Anksčiau ji buvo tarsi pabėgimas nuo kasdienių rūpesčių, o dabar – natūrali gyvenimo dalis.
Griškabūdyje pristatytoje parodoje eksponuojama daugiau nei dešimt pastaruoju metu sukurtų darbų. Paroda atsirado gana spontaniškai – menininkė sulaukė kvietimo ir nusprendė juo pasinaudoti, juolab kad tokia ypatinga data – pavasario pradžia. O parodos atidaryme Indrę sveikinę artimieji ir bičiuliai dalijosi savu santykiu tiek su autore, tiek su jos kūryba. Menininkės mama Rūta džiaugėsi, kad dukra atrado savo kūrybinį kelią ir drąsiai ieško spalvų įvairovės. O Indrės teta tautodailininkė Birutė Jakštienė-Šniaukštienė juokaudama sakė, kad giminėje, matyt, esama tikro meno geno – o gal net ištiso klano. Sveikindama menininkę ji pabrėžė jos jautrumą ir vidinį gylį.
„Indrė – labai subtili, gili siela. Į jos paveikslus galima žiūrėti tarsi į dangaus gelmę – kuo ilgiau žiūri, tuo daugiau atrandi“, – kalbėjo B. Jakštienė-Šniaukštienė, kviesdama kiekvieną žiūrovą drobėse ieškoti savo simbolių ir prasmių.
Ir išties paroda palieka savotišką sapno nuotaiką – ne viskas galbūt čia kiekvienam iškart aišku, tačiau linijos, spalvos ir jų sluoksniai kviečia sustoti bei pažvelgti giliau. Ekspozicija lankytojų laukia iki kovo pabaigos.
Eduardas iš Griškabūdžio:
