Ketvirtadienis Šakių viešojoje bibliotekoje buvo skirtas Sudargo padalinio bibliotekininkės Valerijos Endriukaitienės kūrybai.
Valerijos pristatyti tikrai nereikia. Kaip popietės pradžioje kalbėjo bibliotekos Skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Lina Eringienė, sukasi Valerija „kaip vilkelis tarp pažįstamų–nepažįstamų Sudarge <...> ir visiems, ją sutikusiems gyvenimo kely, tai yra dovana“.
Antrą dešimtmetį Valerija į bibliotekos sėkmingą gyvavimą įdeda daug darbo ir širdies, ypač puoselėja šiame krašte gyvavusios knygnešystės tradicijas, kurias perduoda bibliotekoje apsilankantiems vaikams, su bendruomenės žmonėmis kuria rankdarbius „Spalvotuose vakaruose“. Be jos aktyvaus dalyvavimo Sudargo moterų klubo veikloje ir pagalbos kultūrinis miestelio gyvenimas sunkiai įsivaizduojamas. Jos rankomis miestelis puošiamas pasitinkant kalendorines ir valstybines šventes: kiek šiaudinių skulptūrų pripinta, kalėdinių nykštukų prisiūta ar velykinių kiaušinių primarginta! Nežiūrint tokio užimtumo, Valerijai meilė ir atsidavimas šeimai – visų vertybių pagrindas. Tiesa, kultūriniame miestelio gyvenime dalyvauja ir Valerijos šeimos nariai.
Valerijai artima ir scena. Ji yra sukūrusi stiprius, gilius motinos vaidmenis Sudargo dramos teatro (rež. Irma Svetlauskienė) spektakliuose „Širdys pilnos lietuviškų žodžių“ (scenarijaus bendraautorė), „Žmogus iš Lietuvos“, „Kronikos. Kelias į laisvę“ ir kt. Valerija sukūrė puikius personažus kino juostoje „Užgavėnės Sudarge“ bei filmukuose, skirtuose Sudargo krašto knygnešiams atminti, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai paminėti.
Sudargo piliakalniai ištisus metus traukia turistus, Valerija juos pasitinka kaip šio krašto gidė ir atskleidžia įdomių istorijų apie šias stulbinančio gamtos grožio kalvas. 
Bičiulės literatės bei kolegės Valerijai Endriukaitienei linkėjo eilėraščius sudėti į knygą, kad ir toliau gyvenimas būtų nuspalvintas kūrybos spalvomis. D. Pavalkio nuotr.
Valerijos gyvenimas jau nuo vaikystės nuspalvintas ir poezijos dažais. Popietės metu ji pasakojo, kad būdama kokių vienuolikos metų močiutei padeklamavo tokį eilėraštį: „Tu sena, / Sulinkus kaip trobelė, / Bet gera, labai gera senelė.“
„Gal po metų mokytoja uždavė sukurti eilėraštį apie pamoką. Tai man susirimavo šitaip: „Kai tau dvejetą raitys, / juoksis iš tavęs draugai, / ech, Rolandai, negerai...“ O tas Rolandas buvo geriausias klasės mokinys, tai po to per pertrauką gavau nuo jo į nosį... Lygiai po 12-os metų aš gavau vyrą Rolandą. Tuos dalykus visą laiką prisimenu, – šmaikštavo Valerija pridurdama, kad vėliau rašydavo į mokyklos sienlaikraštį, šimtadienio proga palinkėjimus. – Paskui viską pamiršau, nes nesijaučiau niekada didelė kūrėja. Tiesiog užrašau, ką jaučiu...“
Valerija pripažįsta, kad kartais parašo eilėraščių anūkams ir apie meilę, ir, be abejo, skirtų gimtajam Balbieriškiui, kur gimė ir augo. Valerija pripažįsta, kad jai yra labai brangus ir Slavikų kraštas, mamos gimtinė, kur atvažiuodavo pas senelius.
Yra V. Endriukaitienė sukūrusi eilėraštį apie duonos pavadinimus, kuriame paminėjusi net 46 duonos pavadinimus: „Lentynose Jorės, Mortos, / Urtės, Beatos, Agotos, / Kazytės, Rugilės ir Elzės kartu. / Iš kartos į kartą / Bajorų, Baronų, Ponių ir Didikų, / Dar namiškių visų: / Šeimininkų, Bočių, Močiutės, / Motulės, Anytos, Marčios... / Ne visų ragavau / Ir nenoriu. / Koks jų skonis – / Visai nesvarbu. / Man skaniausia / Lietuvos laukuose išaugintų, / Saulės, vėjo, lietaus / Išmyluotų grūdų. / Darbščių rankų išminkyta, / Sūriu prakaitų apšlakstyta, / Kryžiaus ženklu palaiminta, / Kepta kaimo krosnyje / Ant ajerų.“
Neseniai Valerija atšventė gražų jubiliejų, tad perskaitė vieną iš savo kūrybos eilėraštį apie tai, ką šiandien jaučia: „Pražilę smilkiniai – / Dar ne senatvės požymis, / Svarbu – širdis su polėkiu, / Jaunystės kupina. / Jei pamatysit ką, /Tai nenustebkit, žmonės, / Esu jau pagyvenusi, / Bet dar pašėlusi dama.“ 
D. Pavalkio nuotr.
Atskubėjusios pasveikinti bičiulės kūrėjos jai ne tik dedikavo savo kūrybą, bet ir linkėjo neišsenkančios kūrybos versmės, prasmingų darbų ir aišku – išleisti savo poezijos knygą.
Sudargiškiai džiaugiasi turintys kūrybingąją Valeriją – jos dvasios stiprybe, ištikimybe pasirinktam keliui, mokėjimu bendrauti su žmonėmis.
„Valerija yra kukli. Ne kiekvieną parašytą ketureilį ji mums padeklamuoja, todėl šiandien ir atvažiavome išgirsti daugiau jos kūrybos. Didžiausia vertybė esate, Valerija, jūs mūsų kraštui. Esate Sudargo istorijos, piliakalnių ambasadorė. Jeigu savo eilėraščiais dalinatės skūpiai, bet jūs visą save kitiems išdalinate...“ – kalbėjo Sudargo seniūnė Rita Grigaitienė.
Bibliotekos direktorė Kristina Lebedžinskienė V. Endriukaitienei linkėjo, kad jos sukurti prasmingi, gilūs, asmenybės nuoširdumo ir šviesos kupini žodžiai skleistųsi kuo plačiau.
Eduardas iš Griškabūdžio:
