Asta GVILDIENĖ

Rugsėjo 4 dieną Šakių Šv.Jono Krikštytojo bažnyčioje Vilkaviškio vyskupijos Carito direktoriaus pavaduotoja Aušra Adomavičiūtė Šakių parapijos tikintiesiems skaitė paskaitą „Karitiečio pašaukimas“, kviesdama visus savanoriškai dalyvauti Jėzaus Kristaus bažnyčios misijoje.

Nuotr. Vilkaviškio vyskupijos Carito direktoriaus pavaduotoja A. Adomavičiūtė į konferenciją atvyko su jaunaisiais organizacijos savanoriais.

Nors daugelis žinome, kad Caritas yra tarptautinė katalikiška organizacija, visame pasaulyje vykdanti humanitarinę veiklą ir padedanti vargstantiems, nepriklausomai nuo jų rasės, religijos, lyties ir tautybės, tačiau neįsivaizduojame jų savanoriškos kasdieninės veiklos, vykdomos iš gailestingumo ir meilės. Šiandien daugelis nevyriausybinių, pelno nesiekiančių organizacijų negalėtų sėkmingai dirbti be šios organizacijos savanorių.

A.Adomavičiūtė teigė, kad gailestingoji meilė, su kuria daromi visi geri darbai, kyla iš paties Dievo - Viešpats mums įdeda į širdį visa, ko reikia tam darbui, kuriam mus pašaukia atlikti. „Svarbu suprasti, ar mums skauda širdį dėl tų pačių dalykų, dėl kurių skauda Dievui, - kalbėjo ji primindama, kad Motinai Teresei skaudėjo širdį dėl Kalkutos vargšų, Mozei – dėl jo tautos išnaudojimo. -  Kadangi jų troškimai sutapo su Dievo troškimais – jie suprato, kuriuo keliu eiti ir kaip pasitarnauti vargstantiems.“

 
Pateikdama šiuos gailestingumo ir pagalbos pavyzdžius, Vilkaviškio vyskupijos Carito direktoriaus pavaduotoja kvietė padėti gailestingumo darbais vargstantiems parapijiečiams. Ji priminė, kad Jėzus Kristus pasižymėjo ypatinga pagarba žmonėms ir į kiekvieną pagalbos prašymą reagavo iš karto, neatidėliodamas. Jis nesakė, kad negali padėti, kad padės vėliau. Jis nei vieno neatstūmė ir nesiūlė pagalbos kreiptis kitur.

Karitiečiai, pasak A. Adomavičiūtės, yra panašūs į Jėzaus mokinių būrį. Tai žmonės, nešantys Dievo gailestingumą ir padedantys visiems, nereikalaudami už tai jokio atlygio. Nesvarbu kas tai bebūtų: narkomanas, alkoholikas, prostitutė, benamis ar vargeta. Jei Jėzus neatstūmė nei vieno, pagalvokime, kaip galime atstumti mes?

Seminaro metu savo įspūdžiais, įsijungus į Carito veiklą, dalijosi jaunieji savanoriai, kurie negalėjo išvardinti visų savo padarytų darbų, tačiau galėjo liudyti, kad savanorystė jiems padėjo atrasti save, suteikė neapsakomai daug gerų emocijų ir dėl to, jog gali kažkam padėti, suteikė labai daug džiaugsmo. „Iš tiesų, verta pabandyti, kad pajustum tą neapsakomą jausmą. Kai kitiems išdalini visa, ką davė Jėzus, lieka daug džiaugsmo trupinių“, - kalbėjo A.Adomavičiūtė. Ji kvietė visus šakiečius sekti jaunųjų karitiečių pavyzdžiu ir pasiūlyti savanorišką pagalbą, kreipiantis į Šakių Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios kleboną Sigitą Matusevičių. Jam seminaro metu už savanorystės skatinimą Šakių parapijoje buvo įteikta skiriamoji savanorių  apranga.
Vilkaviškio vyskupijos Carito direktoriaus pavaduotoja priminė, kad šis savanoriškas darbas neįsivaizduojamas be kasdienės pagalbos skurstantiems, sunkiai besiverčiantiems, benamiams, vienišiems seneliams ir socialiai remtiniems žmonėms. Tai darbas, kuris nesibaigia, kaip daugeliui įprasta, 17 valandą uždarant įmonės duris. Tai darbas, kurio valandos neskaičiuojamos. Pasak karitietės, ir Jėzus Kristus dirbo kiekvieną akimirką – jei galėjo jis, galime ir mes.

„Dievas nereikalauja iš jūsų didelių darbų, - teigė A.Adomavičiūtė. -  Kiekviena, net pati mažiausia paslauga kartais tampa neįkainuojama  pagalba.“ Pasak jos, organizacijos Caritas savanoriai ne tik padeda į skurdą patekusioms šeimoms, slaugo ligonius, su dirba su moterimis, tapusiomis prostitucijos aukomis, su gatvės vaikais, globoja senelius ir neįgaliuosius, lanko įkalinimo įstaigose esančius kalinius bei padeda jiems adaptuotis sugrįžus į laisvę, bet ir atlieka visus reikalingus buities darbus.

Vienas iš didžiausių gyvenimo džiaugsmų yra dalintis su kitais tuo, ką turime geriausio. Dėmesys ir žmogiška šiluma – šie elementarūs dalykai turėtų tapti svarbiausiais kiekvieno iš mūsų bruožais, padedančiais sukurti pagrindą, į kurį atsirėmęs pagalbos stokojantis žmogus galėtų pradėti normalų gyvenimą. Savarankišką gyvenimą, be kitų materialinės paramos ir su uždegančiu pavyzdžiu ištiesti ranką kitam, kuriam labiausiai reikalinga pagalba.