Kalendorinį vidurvasarį Lietuvoje žymi dvi šventės – pagoniškosios Prapjovos ir krikščioniškoji Škaplierinė. Vargu, ar šiandien kur nors dar švenčiamos Prapjovos – rugiapjūtės pradžios šventė. Jos apeigas, skirtas deivei Žemynai, tikriausiai žino tik etnologai. O štai Škaplierinė - Švenčiausios Mergelės Marijos šventė – tikrai kasmet pažymima atlaidais to vardo bažnyčiose.

 

 

 

Zanavykų krašto muziejaus etnografijos specialistė Rima Vasaitienė abejoja, ar XXI amžiuje dar  kas nors prisimena Prapjovas – rugiapjūtės pradžios šventę su jos apeigomis, skirtomis deivei Žemynai. Tačiau mūsų protėviai, būdami žemdirbiais, specialiomis apeigomis pradėdavo ir pabaigdavo kiekvieną darbą. Jie tikėjo, kad nuo to priklauso ne tik derliaus gausa, bet ir visos šeimos  išgyvenimas.  

Pasak R.Vasaitienės, Prapjovos šventės metu šeimininkas apeidavo rugių lauką ir pirmą saują rugių atnešdavo pasivaišinti šeimai. Taip pat rugių lauko gale buvo apkasama duona – auka deivei Žemynai. „Kadangi buvo sakoma: „Tegu duona susieina su duona“ -  ja taip pat būdavo vaišinami ir pjovėjai, - pasakojo etnografijos specialistė. -  Nupjovus ir pastačius pirmą rugių pėdą, pjovėjai nusilenkdavo saulei, dainuodavo pjūties dainas.  Prapjovų vaišės paprastai būdavo trumpos, nes laukė darbas, nebuvo kada ilgai vaišintis ir linksmintis.“

R.Vasaitienė pasakojo, kad grįžusios iš Prapjovų pjovėjos parsinešdavo po „svečią“, t. y. rugių pėdą. Jos būdavo sutinkamos su duona ir druska - sena duona pasitinka naują duoną. Pasitinkant sakyta: „Šviežia duona parėjo“. Mūsų protėviai rugiapjūtės prapjovų dieną atlikdavo tam tikrus burtus, turėjusius, jų manymu, išburti sėkmingą rugiapjūtės darbų eigą. Kai kur jų išliko net iki XX a. pradžios. Rytų Lietuvoje moterys iš pirmojo pėdo ištrauktais rugiais apsijuosdavo strėnas ir tikėdavo, kad tai apsaugos jas nuo strėnų skausmų, nuimant vasarojaus derlių. Tais rugiais juosėdavo visą dieną. Kai kurie žemdirbiai manydavo, kad po pirmosiomis keturiomis gubomis (mendeliais), statytomis Prapjovų dienos vakare, padėti akmenukai įgyja magišką galią - apsaugoti rugius nuo pelių, suteikti jiems akmens kietumo: pelės dantis išsilaužiančios, bet užburtų rugių šiaudų neįkandančios.

„Būta ir papročio pirmą rugiapjūtės dieną iš lauko grįžusius rugių pjovėjus aplieti vandeniu, - pasakojo etnografė. - Jei iš darbo grįžtančių pjovėjų šeimininkas nesuspėdavo aplieti, jie apipildavo patį šeimininką, kad rugiai gubose nebesudygtų. Senovės lietuviai tikėjo, kad pirmas rugių pėdas saugo nuo bėdų, todėl kelios pirmosios varpos iš jo buvo sudeginamos ant aukuro, kaip aukos likimo deivei Laimai ir deivei Žemynai. „Mūsų amžiuje tokie papročiai gal atrodo naivūs ir nelabai įmanomi, nes javus ūkininkai pjauna ne rankomis, o kombainais. Ir pjovėjų samdyti nebereikia - viską nudirba žemės ūkio technika, - kalbėjo R.Vasaitienė. – Tačiau tuomet nebūdavo neapsieinama be išvardytų apeigų.“

Pagal bažnyčios liturginį kalendorių liepos 16 dieną yra minima Karmelio kalno Švenčiausioji Mergelė Marija, liaudyje dar vadinama Škaplierine. Ši diena yra susijusi su Palestinoje, ant Karmelio kalvos susibūrusia atsiskyrėlių bendruomene, davusia pradžią Karmelitų ordinui.  Karmelitai – bendras dviejų katalikiškų vienuolių ordinų ir vienos kongregacijos pavadinimas, kilęs nuo Karmelio kalno. Karmelitai gyvena atsiskyrėliškai ir laikosi didelio dvasingumo.

Škaplierius - yra karmelitų ypatingo pamaldumo Švenčiausiajai Mergelei Marijai ženklas - ant kaklo nešiojamas audeklo gabalėlis, sakramentalija. Tai du juostele sujungti audeklo gabalėliai su Jėzaus Kristaus, Švč. Mergelės Marijos ar šventųjų atvaizdais, nuo XIII a. nešiojami kai kurių vienuolijų narių ar pasauliečių.

Škaplierius nuo seno laikomas  Švč. Mergelės Marijos globos ženklu, nes Ji yra pažadėjusi: „Tas, kuris mirs vilkėdamas šiuo drabužiu, bus išgelbėtas, jam niekada neteks kentėti nuo amžinosios liepsnos. Tai – išganymo ženklas, apsauga nuo pavojų, ramybės ir amžinos sandoros laidas.“ Taigi tas, kuris įsipareigoja nešioti škaplierius, įsipareigoja leisti Švč. Mergelei Marijai darbuotis jo sieloje.

Pirmieji karmelitai į Lietuvą atvyko iš Lenkijos. Iš viso Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje veikė 45 vienuolynai, kurie nuo 1687 m. sudarė atskirą nuo Rusijos karmelitų provinciją. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje karmelitų vienuolynai veikė Vilniuje, Linkuvoje, Pumpėnuose, Kėdainiuose, Raseiniuose, Tabariškėse, Kražiuose. Šiuo metu teliko tik vienas – Paštuvos basųjų karmeličių vienuolynas, atkurtas 1994 metais. Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčios iki šiol garsėjo liepos viduryje visą savaitę vykstančiais bažnyčių globėjos atlaidais. Paskutiniais dešimtmečiais Škaplierinės atlaidai dažniausiai vyksta trumpiau – tris ar keturias dienas, tačiau ir per juos netrūksta ne tik bažnytinių, bet ir įvairių pasaulietinių renginių.