Labiausiai jauni žmonės teigė pasigedę laisvės ir juos lydėjusios katechetės pasitikėjimo bei tolerancijos. „Jautėmės kaip vaikų darželyje – visada turėjome būti „prie kojos“, nors norėjosi susipažinti ir bendrauti su kitų miestų ar šalių jaunimu, kartu šlovinti, šėlioti, - pasakojo jie. – Muštras tokiame renginyje visai nebuvo priimtinas. Ji turėjo ne tiek mus prižiūrėti, kiek pati tikėjimo malonumą išgyventi ir leisti tai padaryti mums. Su pavydu žvelgėme į jaunimą, kurie vėlai vakare būrėsi į būrelius, bendravo, grojo gitaromis. Tuo tarpu mes gavome įsakymą miegoti. Buvo uždrausta net tyliai pasišnibždėti – pasidalyti praėjusios dienos įspūdžiais. Tačiau nepaisant to, visa kita buvo fantastiška.“ Iš tiesų, į renginį lydėjusiems vadovams teko nemažas išbandymas – daugiatūkstantinėje minioje sužiūrėti visus jaunus žmones išties nelengva, tačiau dažnai pamirštama, ką patys jautė būdami tokių metų, kaip patys norėjo kalbėtis iki paryčių, būti nesuvaržytais ir laisvais.
Juk gražiausios draugystės akimirkos yra tos, kai kitas tau padeda tapti savimi, augti, įveikti savo trūkumus, ribas. Krikščioniška draugystė turi Kristaus savybes. Kristus myli visus, tad krikščioniška draugystė - atvira visiems. Ji neuždaro mūsų siaurame rate, nes esame kviečiami ją nešti ir pasitarnauti kitiems. „Pasiilgsime tokių jaunatviškų Šv.Mišių, - visi kaip vienas tvirtino jaunieji kraštiečiai. – Taip norėtųsi viską ir vėl išgyventi tik savo Šv.Jono Krikštytojo bažnyčios Šv.Mišiose, šlovinti Dievą pritariant ne vien vargonams, bet ir gitaroms, būgnams ar kitiems muzikos instrumentams. Bent vieną kartą per savaitę jaunimui galėtų vykti tokios pat netradicinės jaunatviškos Šv.Mišios, kokios vyko Jaunimo dienų metu Kaune. Pats jaunimas skaitė Šventąjį Raštą, kartu giedojo ir meldėsi. Dvi valandos prabėgo kaip akimirka.“
Į raginimą būti ir tikėjimą švęsti kartu, draugystėje vienas su kitu ir su Dievu atsiliepė ir į renginį atvyko lietuviai iš JAV, Ispanijos, Airijos, Olandijos, Latvijos, Sibiro, Korėjos ir net tolimosios Argentinos jaunimas. Susiorientuoti užsiėmimų gausoje šiemet padėjo beveik 500 iš visos Lietuvos į Kauną suvažiavusių savanorių. Net 120 kunigų atvyko patarnauti jauniems žmonėms - išklausyti jų išpažinčių. Jaunimas ne tik šlovino Dievą, diskutavo, kas iš tiesų yra draugystė, ką reiškia būti Jėzaus draugu, bet ir parodė, kiek daug yra katalikų tikėjimą išpažįstančių jaunų žmonių ir kaip džiugiai jie išreiškia savo tikėjimą.
Kiekvienas mūsų kaip mėnulis – turime šviesiąją ir tamsiąją pusę. Paprastai mes kitiems rodome savo šviesiąją pusę, tačiau būna akimirkų, kai atsiskleidžia ir tamsioji pusė. Mus supantys žmonės gali įsižeisti, o Jėzus visada išlieka mūsų draugu ir lieka ištikimas net jei jį paliekame. Myli mus daugiau, kai mes jį mylime mažiau. Šiomis Jaunimo dienomis buvo norima akcentuoti mintį, kad kiekvienas žmogus yra mylimas Dievo vaikas – ne už kažkokius nuopelnus, kuriuos kažkada surinks, bet jau dabar ta meilė yra pagrindas, į kurią atsirėmęs žmogus gali keisti savo gyvenimą, atrasti viltį ir dalintis su kitais ta viltimi bei džiaugsmu.
Jaunimo dienų proga popiežius Pranciškus kreipdamasis į Lietuvos jaunimą patikino, kad Kristaus meilė ir Jo draugystė nėra iliuzija. Jis kvietė atrasti šią draugystę ir patirti visą jos vaisingumą bei grožį, drąsindamas: „Nebijokite gyventi tikėjimu. Būkite Kristaus skelbėjais savo kasdieninėje aplinkoje, paprastu ir drąsiu būdu.“