Gruodžio 13 dieną uostamiesčio Vytauto Didžiojo gimnazijoje vyko Respublikinė tarmių konferencija „Tarmė -  mūsų savastis“, į kurią susirinko moksleiviai iš visų šalies regionų: Suvalkijos, Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos. Gelgaudiškio pagrindinės mokyklos moksleiviai čia pristatė liocus – zanavykų brolius.

 

 

Lietuvos kalbininkas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras Aleksas Stanislovas Girdenis yra pasakęs: „Kiekviena tarmė yra tobuliausias žmogaus dvasios kūrinys, šimtmečiais gludintas daugelio žmonių kartų ir todėl idealiai prisitaikęs ir prie kasdienybės smulkmenų, ir prie individualiausių žmogaus dvasios subtilybių.”

Baigiantis 2013-iesiems, kurie buvo paskelbti Tarmių metais, septyniolika Gelgaudiškio pagrindinės mokyklos moksleivių kartu su lietuvių kalbos mokytojomis Rima Jievaitiene ir Danute Aniuliene dalyvavo Respublikinėje tarmių konferencijoje. Pasak mokytojos D.Aniulienės, į Klaipėda jie vyko ne tik audringos jūros pasižiūrėti, senamiesčio katinui uodegos paglostyti, peliukui į ausį slaptus norus pašnibždėti, bet ir save parodyti, zanavykiškai pašnekėti, kitų pasiklausyti ir viską galvon susidėti.

Iš pradžių konferencijoje buvo pristatyti tarmių ypatumai, pasidžiaugta, kad dar gyvuoja vietiniai dialektai, nors miestuose, tokiuose kaip Klaipėda, jau tik retas supranta, o dar mažiau tarmiškai pašnekėti gali. „Ypač įdomu buvo klausytis šilutiškės, lietuvių kalbos mokytojos V.Galinskienės, kuri ekspresyviai pristatė ne tik visai nykstančią Mažosios Lietuvos dūnininkų šnektą, bet pademonstravo pilną XIX a. tautinį kostiumą, - įspūdžiais dalijosi gelgaudiškiečiai, patys pristatę liocų -  zanavykų brolių tarmę. D. Aniulienė pasidžiaugė, kad XIX a. pabaigoje laiku gimė ir prie kalbos vairo stojo J. Jablonskis. „Todėl dabar Šakių rajono gyventojai gražiai ir beveik taisyklingai kalba iš prigimties ir, svarbiausia, juos visi supranta, - atviravo gelgaudiškietė. - O kad turime turtingą leksiką, tai jau čia Dievo ir kaimynų (prūsų, rusų, lenkų) įtaka.“

Po konferencijos, pasivaišinę adventiniu pyragu, į sceną lipo iš įvairių regionų atvykę moksleiviai. Mokytojos R. Jievaitienės paruošti, gelgaudiškiečiai Kamilė Danielevičiūtė, Eglė Sederevičiūtė, Tomas Ignatavičius, Povilas Užupis, Rolandas Bugys ir Sandra Stasiūnaitytė poetiškai, linksmai ir išradingai pristatė liocų tarmę.  Jie ne tik kalbėjo, bet ir visus pyragais bei sūriu vaišino. Tuo pačiu metu ir anekdotus apie suvalkiečių šykštumą, ir istoriją apie neklaužadą kačiuką papasakojo. Dzūkai taip pat ne tušti atvažiavo, matyt, pakeliui sustoję grybukų pilną kraitelę pririnkę atvežė. Aukštaičiai iš Joniškėlio apie laumes ir monus papasakojo. Kretingos Pranciškonų gimnazistai prabilo žemaitiškai. Čia pat susėdusios klaipėdiškės mergaitės žemaitiškai dainavo, visus vakaronės dalyvius šokdino Vytauto Didžiojo gimnazijos tautinės muzikos ir šokių ansamblis „Žemaitukas“. Vakaronėje viešėjo ir prašmatniai šoko Klaipėdos miesto jaunimo liaudiškų šokių kolektyvas „Žilvinas“.

Gelgaudiškiečiai iš šios vakaronės grįžo dvasiškai praturtėję ir suvokę, kokia maža ir kartu kokia didelė Lietuva, kurioje tiek daug tarmių, patarmių ir šnektelių, kad meilė Tėvynei kyla ne iš tuščių kalbų, bet iš pasididžiavimo jausmo,  kad esi suprastas, jog kiekvienas čia reikalingas. „Mūsų  gimtieji namai ir gimtoji tarmė yra mūsų autentiškasis pasaulis. Iš čia sklinda šviesa, čia žodžiai lyg vaikai apsikabina rankomis ir priglaudžia, čia širdis uždainuoja, - įspūdžiais dalijosi D.Aniulienė. -  Laimingas tas žmogus, kuris vis dar gali sugrįžti į savo šneką ir joje pajusti plakant motinų širdis.“

„Draugo“ inf.