Sima KAZARIAN 67-erių lekėtiškė Adelė Skeisgielienė, šiandien pažįstama kaip hidrolatų, žolelių arbatų gamintoja, savo pašaukimą atrado prieš keletą metų išėjusi į pensiją. Gamtos vaistinės paslaptimis moteris dalinasi ir su mūsų skaitytojais.
Nuotr. „Žmonėms rekomenduoju patiems pasižoliauti, nes taip įkrauni žolę savo energija, intuityviai pasirenki, kurios tau reikia“, – sako Adelė Skeisgielienė, kuri ieškodama žolių per vasarą su dviračiu numina apie 1000 km.
„Mano išsilavinimas vidurinis, profesijos neturiu. Anksti ištekėjau, dirbau tuos darbus, kuriuos siūlė. Būdama 30 metų likau našlė su dviem sūnumis“, – glaustai savo gyvenimo istoriją pasakoja moteris, vaišindama kanapių arbata ir žydiškus kromelius menančiu saldumynu – morkų cukierkomis. Per Lekėčių bendruomenės rengiamas edukacijas ji pardavinėja ir imbiero, svarainių, moliūgų saldainius, įvairių žolelių arbatas.
Tačiau pati populiariausia moters prekė – variniame alembike pagaminti hidrolatai – eteriniai augalų vandenys, gaunami distiliuojant augalus vandeniu arba garais.
Namuose karaliauja vaistažolės
Adelės namuose – du kambariai, po kuriuos laksto linksmas šunelis. Vienas kambarys paskirtas vaistiniams augalams. Įėjus į akis pirmiausiai krinta suvešėjusios gėlės ir linine staltiese užtiestas stalelis, ant kurio tvarkingai išdėliotos vaistinės žolelės. Virš stalo sukasi pačios žoliautojos suvertas šiaudinis sodas. Spintelėse – tinktūros, hidrolatai, tepalai nuo įvairiausių negalavimų, literatūra su receptais. Elektrinėje džiovyklėje geltonuoja džiūstančios šiemetės medetkos.
Nuotr. Adelė Skeisgielienė hidrolatų gamybai naudoja varinį alembiką.
Adelė Skeisgielienė daugiabučio, kuriame gyvena, kieme turi lysvių, kuriose augina vaistingąsias žoleles, tarp kurių vietą randa ir senovinis lietuviškas augalas diemedis, piktžole laikomos varnalėšos, čia galima rasti net kelių rūšių mėtų.
Rytą pradeda tinktūromis
A. Skeisgielienė nesididžiuoja savo žiniomis. Ji teigia, kad vaistinių augalų receptus yra atsinešę visi kaimo žmonės iš praeities, tėvų pasakojimų: „Kaimuose daktarų nebuvo, užaugome su žolelių arbatomis. Kiekvienoje troboje būdavo žolelių šluotos.“
Nuotr. Džiūsta medetkų derlius.
„Mano tėvas buvo žoliautojas. Pamenu, pavakarėje išėjo tėvas į lauką, parpuolė ant vieno kelio ir rausia. Išrausė raudoną šaknį, parodė, sako – čia degimo (miškinės sidabražolės) šaknis – ir priduria, kad tai vaistas nuo begalės ligų“, – pamena A. Skeisgielienė.
Adelė visas pasigamintas priemones naudoja pati: „Ir keliuosi, ir guluosi su arbatomis, tinktūromis. Ryte išgeriu varnalėšos šaknų tinktūros, o vakare – pušų kankorėžių. Pastaroji gerai veikia smegenis, padeda nuo spengimo, ūžimo ausyse“, – vardija moteris. Iš kankorėžių ji verda saldžią, įdomaus, bet malonaus skonio uogienę.
Pažįsta 150 žolių
„Pagrindinis spyris imtis žoliavimo buvo, kai išėjau į pensiją. Lekėčių moterų klubas parašė projektą apie sveiką gyvenseną, žolininkystę, taip ir užsikabinau. Jau šešta vasara, kai tuo užsiimu. Iš pradžių išėjau į laukus, ieškojau nežinomų augalų pavadinimų. Dabar pažįstu apie 150 žolių“, – sako Adelė. Daug informacijos apie gydomąsias jų savybes moteris semiasi iš rusų autorių.
Nuotr. Varnalėšas augina darže.
„Nebūna, kad vaistažolė konkrečiai veiktų vieną organą. Pavyzdžiui, varnalėša tinka virškinimui, kepenims, žarnynui, odai“, – pasakoja moteris. „Su žole dar reikia ir pasikalbėti prieš jas nuskinant. Žmonėms rekomenduoju patiems pasižoliauti, nes taip įkrauni žolę savo energija, intuityviai pasirenki, kurios tau reikia“, – sako Adelė Skeisgielienė.
Hidrolatui – kilogramai žiedlapių
Į pievas moteris eina nukritus rasai. „Atsikeliu, jei turiu ūpo, minu į pievas, o jei ne – namie tvarkausi. Erškėtrožių žiedlapių iš panemunės surenku 3–4 kg. Tiek reikia, kad išeitų trys litrai kvapnaus, gerai veikiančio hidrolato. Žiemą renku, malu pušų spyglius, doroju augalų šakneles. Iš eglių spyglių distiliuoju hidrolatus, gaminu miltelius dantims“, – pasakoja A. Skeisgielienė.
A. Skeisgielienė per vasarą su dviračiu numina apie 1000 km. „Minu į Novaraistį, iki Didžiojo šaltinio, važinėju po panemunės pievas. Ten auga lipikas, erškėtrožės, naktižiedė, tinkama nuo pūslės uždegimo ir inkstų problemų, ten pievinis snaputis, o prie Pavilkijo dvaro – sukatžolė, raminanti, spaudimą mažinanti“, – vardina savo augalų radimvietes žoliautoja.
Dantų milteliai „Kad neklibėtų“
Surinkti pušų spyglius, permalti ir išdžiovinti. Dar kartą sumalti su malūnėliu. Tuomet dėti 1kg jūros druskos, 200 g ajero šaknų, 200 g miškinės sidabražolės ir 200 g paruoštų pušų spyglių miltelių. Permalti, sumaišyti.
Naudojimas: pašlapinti dantų šepetėlį, užberti miltelių ir valytis dantis. Tinka nuo dantenų kraujavimo, parodontozės.
Ugniažolė
„Ugniažolė yra didis vaistas. Radau informacijos, kad tai akių žolė. Paskui radau ir tai, kad graikai kregždę ir ugniažolę vadino vienu vardu. Jie tikėjo, kad kregždės ugniažolės sultimis plauna akis savo vaikams, kad greičiau ataktų. Aš ugniažolės hidrolatą naudoju vietoj akių lašiukų: pigiau ir veiksmingiau. Pasipurškus pasidaro lengviau akyse. Paukštininkai jį taip pat perka iš manęs savo paukščiams. Sakoma, kad ugniažolė nuodinga. Žinoma, tai stipri žolė“, – sako A. Skeisgielienė.
Projekto „Esam zanavykai“ rubriką „Kulinarinis paveldas“ tema „Adelė Skeisgielienė: vaistažolių receptus kaimo žmogus atsinešė iš praeities“ remia Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Tačiau pati populiariausia moters prekė – variniame alembike pagaminti hidrolatai – eteriniai augalų vandenys, gaunami distiliuojant augalus vandeniu arba garais.
Namuose karaliauja vaistažolėsAdelės namuose – du kambariai, po kuriuos laksto linksmas šunelis. Vienas kambarys paskirtas vaistiniams augalams. Įėjus į akis pirmiausiai krinta suvešėjusios gėlės ir linine staltiese užtiestas stalelis, ant kurio tvarkingai išdėliotos vaistinės žolelės. Virš stalo sukasi pačios žoliautojos suvertas šiaudinis sodas. Spintelėse – tinktūros, hidrolatai, tepalai nuo įvairiausių negalavimų, literatūra su receptais. Elektrinėje džiovyklėje geltonuoja džiūstančios šiemetės medetkos.
Nuotr. Adelė Skeisgielienė hidrolatų gamybai naudoja varinį alembiką.
Adelė Skeisgielienė daugiabučio, kuriame gyvena, kieme turi lysvių, kuriose augina vaistingąsias žoleles, tarp kurių vietą randa ir senovinis lietuviškas augalas diemedis, piktžole laikomos varnalėšos, čia galima rasti net kelių rūšių mėtų.
Rytą pradeda tinktūromisA. Skeisgielienė nesididžiuoja savo žiniomis. Ji teigia, kad vaistinių augalų receptus yra atsinešę visi kaimo žmonės iš praeities, tėvų pasakojimų: „Kaimuose daktarų nebuvo, užaugome su žolelių arbatomis. Kiekvienoje troboje būdavo žolelių šluotos.“
Nuotr. Džiūsta medetkų derlius.
„Mano tėvas buvo žoliautojas. Pamenu, pavakarėje išėjo tėvas į lauką, parpuolė ant vieno kelio ir rausia. Išrausė raudoną šaknį, parodė, sako – čia degimo (miškinės sidabražolės) šaknis – ir priduria, kad tai vaistas nuo begalės ligų“, – pamena A. Skeisgielienė.
Adelė visas pasigamintas priemones naudoja pati: „Ir keliuosi, ir guluosi su arbatomis, tinktūromis. Ryte išgeriu varnalėšos šaknų tinktūros, o vakare – pušų kankorėžių. Pastaroji gerai veikia smegenis, padeda nuo spengimo, ūžimo ausyse“, – vardija moteris. Iš kankorėžių ji verda saldžią, įdomaus, bet malonaus skonio uogienę.
Pažįsta 150 žolių„Pagrindinis spyris imtis žoliavimo buvo, kai išėjau į pensiją. Lekėčių moterų klubas parašė projektą apie sveiką gyvenseną, žolininkystę, taip ir užsikabinau. Jau šešta vasara, kai tuo užsiimu. Iš pradžių išėjau į laukus, ieškojau nežinomų augalų pavadinimų. Dabar pažįstu apie 150 žolių“, – sako Adelė. Daug informacijos apie gydomąsias jų savybes moteris semiasi iš rusų autorių.
Nuotr. Varnalėšas augina darže.
„Nebūna, kad vaistažolė konkrečiai veiktų vieną organą. Pavyzdžiui, varnalėša tinka virškinimui, kepenims, žarnynui, odai“, – pasakoja moteris. „Su žole dar reikia ir pasikalbėti prieš jas nuskinant. Žmonėms rekomenduoju patiems pasižoliauti, nes taip įkrauni žolę savo energija, intuityviai pasirenki, kurios tau reikia“, – sako Adelė Skeisgielienė.
Hidrolatui – kilogramai žiedlapių
Į pievas moteris eina nukritus rasai. „Atsikeliu, jei turiu ūpo, minu į pievas, o jei ne – namie tvarkausi. Erškėtrožių žiedlapių iš panemunės surenku 3–4 kg. Tiek reikia, kad išeitų trys litrai kvapnaus, gerai veikiančio hidrolato. Žiemą renku, malu pušų spyglius, doroju augalų šakneles. Iš eglių spyglių distiliuoju hidrolatus, gaminu miltelius dantims“, – pasakoja A. Skeisgielienė.
A. Skeisgielienė per vasarą su dviračiu numina apie 1000 km. „Minu į Novaraistį, iki Didžiojo šaltinio, važinėju po panemunės pievas. Ten auga lipikas, erškėtrožės, naktižiedė, tinkama nuo pūslės uždegimo ir inkstų problemų, ten pievinis snaputis, o prie Pavilkijo dvaro – sukatžolė, raminanti, spaudimą mažinanti“, – vardina savo augalų radimvietes žoliautoja.
Dantų milteliai „Kad neklibėtų“
Surinkti pušų spyglius, permalti ir išdžiovinti. Dar kartą sumalti su malūnėliu. Tuomet dėti 1kg jūros druskos, 200 g ajero šaknų, 200 g miškinės sidabražolės ir 200 g paruoštų pušų spyglių miltelių. Permalti, sumaišyti.
Naudojimas: pašlapinti dantų šepetėlį, užberti miltelių ir valytis dantis. Tinka nuo dantenų kraujavimo, parodontozės.
Ugniažolė„Ugniažolė yra didis vaistas. Radau informacijos, kad tai akių žolė. Paskui radau ir tai, kad graikai kregždę ir ugniažolę vadino vienu vardu. Jie tikėjo, kad kregždės ugniažolės sultimis plauna akis savo vaikams, kad greičiau ataktų. Aš ugniažolės hidrolatą naudoju vietoj akių lašiukų: pigiau ir veiksmingiau. Pasipurškus pasidaro lengviau akyse. Paukštininkai jį taip pat perka iš manęs savo paukščiams. Sakoma, kad ugniažolė nuodinga. Žinoma, tai stipri žolė“, – sako A. Skeisgielienė.
Projekto „Esam zanavykai“ rubriką „Kulinarinis paveldas“ tema „Adelė Skeisgielienė: vaistažolių receptus kaimo žmogus atsinešė iš praeities“ remia Spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.
Deividas iš Keturnaujienos:
