Žmonių su negalia sąjunga ir neįgaliųjų draugija, jungdamiesi prie daugelyje Lietuvos vietų trečiadienį vykdomos akcijos „Mes esame“ savivaldybės salėje prie apskritojo stalo diskusijai kvietė ne tik įvairių neįgaliųjų organizacijų atstovus, bet ir kitus neabejingus šakiečius. Tokių, deja, mažuma, o problemos metai iš metų tos pačios – aplinka neįgaliesiems nepritaikyta arba pritaikyta minimaliai.

 

Diskusijai susirinkusius kvietusi Šakių rajono neįgaliųjų draugijos pirmininko pavaduotoja Edita Zabramskienė priminė, kad dar praėjusiais metais mero potvarkiu buvo sudaryta speciali darbo grupė, kuri turėjo išsiaiškinti situaciją, kaip Šakių rajono viešoji aplinka pritaikyta neįgaliųjų poreikiams, ir spręsti iškilusias problemas. Tačiau ji apgailestavo, kad į daugelį raštų ir paklausimų iki šiol negauti atsakymai, o padėtis keičiasi itin lėtai. Neįgaliųjų koordinacinės tarybos pirmininkė Janina Jokūbaitienė stebėjosi, kiek galima metai iš metų kalbėti tą patį.

„Tai bene dažniausiai kiekviename posėdyje svarstomas klausimas, bet protokoluose viskas ir lieka. Gal kažkiek pajudėjo, kai buvo sudaryta darbo grupė“, – vylėsi moteris.

Nekalbant apie tai, kad neįgalieji į kai kurias įstaigas apskritai negali patekti, tačiau daugeliui ir gatvėmis važiuoti neįmanoma, nes šaligatviai be nuolydžių ir visai nepritaikyti sėdintiems rateliuose. Didžiausiam jų apgailestavimui, kad ne tik senieji šaligatviai yra be nuolydžių, bet ir naujai tiesiami esą neatitinka jų poreikių, lieka dideli aukščiai tarp šaligatvio ir gatvės.

„Daug yra naujai darytų, bet jokio nuolydžio. Mums ir keli centimetrai yra didelė kliūtis“, – sakė rateliuose sėdintis Vytas.

Situaciją apibūdinusi neįgalų vaiką auginanti Vida Čebanauskienė nedaugžodžiavo: „Rateliuose sėdintys žmonės izoliuojami: nors yra gyvi, bet paverčiami lavonais.“

Kas iš to, kaip svarstė susirinkusieji, kad kai kurios vietos paženklintos neįgaliųjų ženklais, jei išsikabarojus iš automobilio atsimuši į neįveikiamą bordiūrą, kaip kad yra prie „Iki“ parduotuvės. „Tai ar čia aplinkos pritaikymas?“ – retoriškai klausė diskusijos dalyviai.

Problema ne tik šaligatviai

Aptarinėdami klausimus dėl miesto infrastruktūros pritaikymo kai kurie dalyviai renginyje pasigedo Šakių seniūno Daliaus Jasevičiaus, tačiau jis, kaip buvo paaiškinta, nebuvo kviestas. Visgi kritikos strėlių jam palaidyta dėl jo neūkiškumo.

„Gal ir geros širdies, bet kad neūkiškas tai tikrai“, – rėžė V. Čebanauskienė.

Renginyje nedalyvavo ir Ūkio skyriaus atstovai. Būtent šis skyrius atsakingas už šaligatvių sutvarkymą, tačiau Architektūros ir urbanistikos skyriaus vedėja Vita Valaitienė bandė gelbėti situaciją paaiškindama, kad šaligatvių klojimas turi būti suderintas ir su neįgaliųjų atstovu. „Bile kaip“, kaip aiškinta, neturėtų būti daroma, bet praktika rodo kitką...

Be to, buvo bandoma atkreipti dėmesį, kad ne tik Šakiuose, bet ir kitose rajono vietose gyvena neįgalieji, kurie kasdien susiduria su nedraugiška ir jiems nepritaikyta aplinka.

Nors ir buvo prašyta, bet taip ir nepaženklinta vieta neįgaliesiems prie bažnyčios, daug kur nėra pandusų, o esamais neįmanoma užvažiuoti. Problema ir tai, kad daugelis tų įstaigų privačios ir galima apeliuoti nebent į jų sąžinę.

Ironizuodama apgailėtiną situaciją neįgaliojo vaikštyne judanti šakietė pripažino, kad ji dažnai nesikuklina ir keliauja važiuojamąja dalimi, nes šaligatviais to daryti neįstengia.

„Aš su keturiais ratais judu, tai tik pasižiūriu, kad policija nenubaustų, nežinau, gal nubaus, bet šaligatviais baisu“, – patirtimi dalijosi moteris.

Yra kuo džiaugtis

Visgi yra kuo ir pasidžiaugti. Gražių žodžių nepagailėta Šakių ligoninės vyriausiajam gydytojui Algirdui Klimaičiui bei UAB „Gulbelė“ vadovui Arūnui Tarnauskui.

Prie ligoninės iš Konsultacijų skyriaus pusės neseniai įrengtas pandusas, o A. Klimaičio galvoje jau dėliojami planai, rengiami projektai, kaip rekonstruoti ir neįgaliesiems pritaikyti vidinę pastato pusę, kur yra tik laiptai. Jis pripažįsta, kad ligoninės pastatas nepritaikytas neįgaliesiems, bet pertvarkyti nėra taip paprasta.

Ne tik į raštus reaguoja, bet ir realius darbus daro ir A. Tarnauskas. Jis tikino, kad kartais mes tiesiog nesame tokie, kokiais norėtume būti ir kažko nepadarome ne iš blogos valios, bet dėl nežinojimo ar galimybių stokos.

„Visada geriau, kai žmogus daro savanoriškai, tačiau kartais gal tiesiog ir finansinių galimybių nėra. Visgi man atrodo, kad reikėtų bendro valstybės požiūrio, gal programos daliniam finansavimui dėl aplinkos pritaikymo“, – svarstė verslininkas, pripažinęs, kad pats apie tai labiau susimąstė tik susidūręs asmeniškai – pradėjęs stumdyti vaikų vežimėlius.

Ne kartą diskusijos metu jis tikino, jog mes vieni iš kitų mokomės ir tiesiog reikia paprasto bendravimo, pasikeitimo informacija, geranoriškumo. Juk rajone gyvena įvairią negalią turintys žmonės. Ar daug kas žino, kaip aplinką pritaikyti, pavyzdžiui, silpnaregiams? Ne tik šaligatvių pabaigos turi būti užbaigiamos šiurkščia danga, kaip kad dabar yra prie policijos komisariato, bet tam tikrose vietose turėtų būti ir specialios linijos. Tad kaip tai padaryti, jei niekas nežino ir tarpusavy mažai bendrauja?

Pavyzdžiui, Šakių ligoninės vadovas ragino ne bloguosius pavyzdžius pateikti, o išrinkti geruosius – į kurias įstaigas patekti lengva, kur neįgaliesiems patogu. Galbūt tada, kaip svarstė A. Klimaitis, „iš zanavykiško unoro“ ir kiti paseks jų pavyzdžiu.

Akcijos „Mes esame“ organizatoriai atkreipia dėmesį, kad ne negalia, o aplinka juos daro neįgaliais, tad norėtųsi, kad ta aplinka rajone neįgaliam žmogui būtų draugiškesnė.