Rugsėjo pabaigoje į Šveicariją vyko ir seniūnijų bei savivaldos klausimais domėjosi administracijos direktoriaus pavaduotoja Ilona Šeflerienė, su ja važiavo ir Slavikų seniūnas Vidmantas Benediktas Sprainaitis. Galbūt įgyvendinant seniūnijų pertvarką įmanoma pamatytus pavyzdžius pritaikyti ir mūsų rajone?

Pasak I. Šeflerienės, į Šveicariją vyko atstovai iš visos Lietuvos, tad buvo naudinga įžvalgomis pasidalinti ir su savos šalies savivaldybių vadovais.

„Daug apie seniūnijų pertvarką bruzda, šneka, bet daug kas sako – tai mes palauksim, pažiūrėsim, kaip Šakiai padarys“, – kalbėjo administracijos direktoriaus pavaduotoja.

Nors kelionė jai ir paliko įspūdį, bet pripažįsta, kad tokio modelio ne tik rajone, bet ir šalyje niekaip nepavyktų įgyvendinti, nes skiriasi ne tik sistema, bet žmonių mentalitetas, pats gyvenimo būdas bei pragyvenimo lygis. Pavyzdžiui, seniūnai dirba po 0,5 etato, tik atvyksta sudėlioti darbų, o kitą dalį dirba kitame darbe, pavyzdžiui, dėstytojauja. Įspūdį, pasak I. Šeflerienės, daro ir tai, kad „visas valdymas vyksta iš apačios“, ypač svarbi eilinių piliečių nuomonė gyvenviečių, miestelių infrastruktūros, strategijos kūrime.

„Tarkim, jeigu mieste reikia stadiono, tai pirmiausiai tokį norą turėtų pareikšti liaudis. Ji susirenka, nusprendžia ir įpareigoja, kad valdžia žengtų žingsnius. Labai stiprus ir nevyriausybinis darbas“, – pasakojo administracijos direktoriaus pavaduotoja, mananti, kad ir pas mus seniūnai turėtų labiau aktyvinti žmones.

Žinoma, ir žmonėms turi rūpėti, kokie strateginiai žingsniai jų teritorijoje bus žengiami, kokie pokyčiai numatomi, „o kai pas mus kartais sprendžia, ko gyvenvietei reikia, keturios suėjusios bobutės, tai ir rezultato nėra“.

„Nepradėsime gyventi kaip Šveicarijoje, bet galime eiti to link. Juk valdžia yra tik jų pagrįstų ir motyvuotų norų vykdytoja. Gyventojai turi jaustis atsakingi už savo šalį, savo rajoną. Nejau tas suvargimas ir nusivylimas mus lydės dar 100 metų, užduokime šį klausimą sau“, – mintimis dalijosi I. Šeflerienė.  

Ypač sudėtinga buvo susikalbėti socialinės politikos klausimais, nes tiesiog daugelio klausimų šveicarai apskritai nesuprato dėl per didelio požiūrių skirtumo. Pavyzdžiui, socialiniai darbuotojai yra, bet pirmiausiai jie pagalbą teikia sergantiems (25 proc.), jaunimui iki 25 m. (11 proc.), turintiems priklausomybių ligų (9 proc.), vienišiems tėvams (11 proc.) ir tiems, kurie nepakanka uždarbio (3 proc.). Tad Šveicarijoje mažiausia grupė yra ta, kuri Lietuvoje didžiausia. Niekur nekalbėta ir apie pas mus itin aktualius aplinkotvarkos klausimus.

Visgi grįžkime į Šakius. Praėjusį trečiadienį į posėdį rinkosi seniūnijų pertvarkos darbo grupė. Savivaldybės tarybos priimtas protokolinis sprendimas darbo grupę įpareigojo atlikti palyginamąją analizę tarp dviejų galimų veiklos formų ir suskaičiuoti, kas labiau apsimoka, tačiau, pasak darbo grupės pirmininkės I. Šeflerienės, nelabai aišku, ką konkrečiai skaičiuoti.

„Ar skaičiuoti, kad 14 biudžetinių ir devyni filialai, ar kad ir biudžetinių, ir filialų po 9. Neaišku, bet žadėjo pateikti konkrečias rekomendacijas“, – sakė administracijos direktoriaus pavaduotoja, svarsčiusi, kodėl rekomendacijos iki šiol nepateiktos.
Juk M. Tarnauskas yra tiek pačios pertvarkos darbo grupės narys, tiek Zanavykų frakcijos narys, kuri ir siūlė atlikti palyginimus.

I. Šeflerienė darkart patikino, kad paslaugos žmonėms bus užtikrinamos ir po pertvarkos.

„Pati seniūnijoje dirbau daug metų, krūviai tikrai sumažėję. Ir pati socialinė sistema jau yra ir ji veikia, tad nereikia kalbėti, kad viso to neliks. Turime visi suprasti, kad gyventojų mažėja, turime prie to prisitaikyti, mažėja ir mokyklų“, – apie pertvarkos neišvengiamumą kalbėjo administracijos direktoriaus pavaduotoja.

M. Tarnauskas patikino, kad konkrečios užduotys darbo grupei ruošiamos.

„Apskritai, sakyčiau, darbo grupė nežinojo, kaip dirbti. Dėliojame paskutinius akcentus ir pateiksime tam tikrą metodologiją“, – sakė tarybos bei darbo grupės narys.