Artėjant Motinos dienai, vieni džiaugiamės gyvomis mamomis, kiti prisimenam mirusias. Praradimai lydi kiekvieno žmogaus gyvenimą. Žmonės skuba, gyvenimo tempas ir kiekvieno asmens galimybės koreguoja šermenų bei laidotuvių apeigas, formuoja naujas tradicijas.

Keleto dienų šarvojimas, naktinis budėjimas prie mirusiojo kūno, raudos ir kitos laidojimo tradicijos keliauja užmarštin. Pasak UAB „Šakių laidotuvių namai“ laidotuvių organizatoriaus Dariaus Talalos, pasitaiko atvejų, kad per skubėjimą ir bėgimą žmonės nė patys nesupranta, ką padaro. Jis papasakojo tikrą atsitikimą, kaip iš ryto mirusią mamą dukra per pietus kremavo ir iš karto palaidojo, o kai atsikvošėjo, kas įvyko, atsidūrė psichoneurologinėje ligoninėje.

„Štai kodėl būtina atsisveikinti, pasėdėti prie karsto, prie tos pačios urnos, – teigė D. Talala. – Išėjus artimam žmogui, dažnai lieka sunkūs ir prieštaringi jausmai – sielvartas, liūdesys, pyktis, širdgėla, dvasinis skausmas, nerimas, įtampa ar net baimė. Kiekvieno žmogaus reakcija į netektį skirtinga. Reikia tylos, susikaupimo ir ramybės, kad visus iškilusius jausmus būtų galima išgyventi, išgedėti ir vėl sugrįžti į normalų gyvenimą.“

Senąsias lietuvių tradicijas – velionio šarvojimą namuose, gedėjimą prie karsto tris paras, naktinius budėjimus ir maistu nukrautus stalus – tikriausiai jau net ne visi pamena. Kaip ir kur su artimaisiais atsisveikinama dabar? Laidotuvių organizatoriaus teigimu, dabar atsirado daug naujų tradicijų. „Būna, vieną vakarą atsisveikina su velioniu, išlydi kremavimui ir kitą dieną pasišarvoja, kol išlydi į kapines. Būna su urna atsisveikina dar vieną vakarą ir tik kitą dieną pasilaidoja. Tai ir išeina, kad laidoja trečią dieną, – pasakojo pašnekovas. – Nors ilgiau, kaip iki 23 val., jau niekas nesėdi, tačiau velionio artimieji priima lankytojus, užuojautą, nusiramina. Kas apkabina, kas kartu prisiglaudęs tyloje pasėdi ar padeda išsikalbėti. To atsisveikinant su mirusiu artimuoju labiausiai ir reikia. Žinoma, mama, tėtis, nors ir du šimtus metų gyventų, vis tiek nepaprastai sunkus būtų atsisveikinimas.“

Laidotuvių organizatoriaus manymu, tokie netradiciniai būdai, kuriuos šiandien siūlo vienintelis Lietuvoje veikiantis Kėdainių krematoriumas – atsisveikinimas su urna ne sakralioje erdvėje, o kavinėje, restorane ar net gamtoje – tikrai nėra priimtini.

„Atsisveikinti gamtoje, jei žmogus ne krikščionis, dar gal ir galima sutikti, – svarstė D. Talala. – Kaip traktuojama, iš dulkės, iš žemės atėjęs į žemę sugrįši... Tačiau pasisėdėjimas su urna prie kavos ar prie arbatos kavinukėje. Kažin?“

Vilkaviškio vyskupijos Šakių dekanato dekanas kan. Donatas Jasulaitis negalėjo įsivaizduoti situacijos, kaip mirusįjį su karstu gali neštis į restoraną. Mat urna su žmogaus palaikais yra visiškai tas pats. Tad, pasak jo, žmonės klaidingai galvoja, kad ją galima nešiotis ir dėti, kur patinka, o palaikus barstyti, kur panorėjus, gamtoje ar jūroje.

„Taip su mirtimi žaisti ir su velioniu elgtis ydinga ir netinkama, – perspėjo Šakių dekanato dekanas. – Juo labiau, kad turime labai gražias ir ypač dvasingas krikščioniškas tradicijas – išlydėti mirusįjį su malda ir gedulu. Ir kremacija tikrai neturėtų įnešti chaoso, o parapijų klebonai, pastebėję netinkamus dalykus, turėtų žmonėms paaiškinti. Juo labiau, kad bažnyčia labai aiškiai pasisako už tai, kad kremuoti palaikai yra žmogaus palaikai, o apie žmogaus palaikus apaštalas Paulius kalba, kaip apie Šventosios Dvasios buveinę. Vadinasi, žmogaus kūnas, laidojamas kremuotas ar nekremuotas, yra gerbtinas iki Paskutiniojo teismo dienos.“

Beje, šiandien atsiranda žmonių, kurie urnos neužkasa į žemę, o laiko pasistatę namuose. D. Talalos teigimu, tai – amžini šermenys, į tokius namus įžengus, norisi žvakutę uždegt, nes kremuoti palaikai – tai yra tas pats kūnas, tik kitame pavidale, tad nėra mirusiajam ramybės, o juk kūnas turi rasti savo atilsį.   

„Pagalvokite, kas būtų, jei kas sugalvotų mirusiojo kūną namuose tiek laiko laikyti? – klausė kan. D. Jasulaitis. – Kūną rekomenduojama po trijų dienų palaidoti. Bet kokiu atveju turi būti išlaikomas mirties sakralumas ir žmogaus palaidojimo orumas, o kiek trunka atsisveikinimas – vieną dieną ar dvi – neturi didelės reikšmės, nes tik nuo artimųjų priklauso, kiek jiems gedėjimo reikia.“