Mažuoju Provansu sodą pavertusi griškabūdietė levandomis džiaugiasi ištisus metus

martuniene
Lina Martūnienė trejus metus iš eilės pasigrožėti gėlėmis keliauja į Lazdijų rajone organizuojamą Levandų festivalį, o savo žiniomis mielai dalijasi su žmonėmis, džiaugiasi atrandanti bendraminčių. Asmeninio archyvo nuotr.

Prieš šešerius metus tris krūmelius levandų pasisodinusi Lina Martūnienė veikiausiai nenumanė, kad vieną dieną šis augalas taps kone didžiausia jos gyvenimo aistra. Išskirtiniu aromatu nejučiomis į Prancūzijos Provanso laukus nukeliančios gėlės užkariavo moters širdį, užliejo jos sodą ir namus – dabar L. Martūnienė augina net tris šimtus levandų krūmelių. Nors augalas žydi tik šiltuoju sezonu, tačiau lietuvių kalbos mokytoja dirbanti griškabūdietė randa daugybę būdų juo džiaugtis ir žiemą. Su L. Martūniene kalbamės apie levandas, jų auginimo subtilybes ir gyvenimą praturtinantį pomėgį.
 
Kaip Jūsų gyvenime atsirado levandos?

Draugė prieš šešerius metus parodė savo sodyboje augančias levandas ir pasiūlė jų pasisodinti. Taip dovanų gavau tris krūmelius levandų. Kitais metais jos pražydo ir mane sužavėjo levandų melsvai violetinis mėlynumas. Pavasarį nusipirkau pakelį levandų sėklų ir pasisėjau, išdygusias bei sustiprėjusias gėles pasodinau gėlyne, tačiau  žiema buvo lietinga, levandos mirko drėgnoje žemėje ir liko tik vienas krūmelis. Ieškodama nesėkmės priežasčių pradėjau domėtis šiuo įnoringu augalu, jo auginimu, ieškoti informacijos internete, susipažinau su kitais levandų augintojais. Levandų mėlynumas žavi ne vieną, to tikrai nepaneigsi. Kai mano gėlynuose jos pražydo, negalėdavau akių atitraukti, ištisas valandas galėdavau sėdėti ir grožėtis jų užburiančiu mėlynumu. Supratau, kad susirgau levandų liga. Tuomet turėjau apie septyniasdešimt krūmelių. Ėmiau svajoti apie mažą levandų laukelį. Vyras pasisiūlė padėti įgyvendinti mano svajonę ir sode paruošė gruntą trims levandų eilėms. Trys levandų eilės sėkmingai prigijo, peržiemojo ir po metų pražydo, o kitais metais buvo pasodintos dar dvi eilės gėlių – svajonė išsipildė. Šiuo metu turiu apie tris šimtus krūmų ir dar nežinau, ar tai pabaiga...

Jūsų sode vasarą mėlynuoja šimtai levandų. Ką darote su užaugintomis gėlėmis?

Levandos pražysta birželio pabaigoje. Jas skinu žiedams nespėjus pilnai išsiskleisti, tada sudžiūvusios gėlės mažiau byra ir atrodo gražiau. Skinti reikia sausą dieną, tuomet geriau išsisaugo eterinio aliejaus kvapas. Sudžiovintų levandų puokštes dovanoju draugėms, pati papuošiu jomis kambarius, šiek tiek puokščių parduodu. Iš žiedų gaminu levandų hidrolatą. Smagiausias užsiėmimas gaminti kvapiuosius levandų maišelius, kuriuos galima dėti į spintas, po pagalve, kad ramiai miegotume, pasikabinti automobilyje ar tiesiog pasidėti lentynoje. Levandų žiedelius naudoju arbatai kaip prieskonį ar vaistažolę. Taip pat išmokau gaminti levandų muilą ir levandų lūpų balzamą. Esu pasisiuvusi pagalvėlių, kimštų levandų lapais. Pavasarį ir vasarą dauginu šiuos nuostabius augalus, todėl visada turiu pirmamečių sodinukų. Veiklos būtų dar daugiau, bet negaliu šiam pomėgiui skirti viso laiko.

Galbūt pradėjusi domėtis levandų auginimu radote bendraminčių, naujų bičiulių?

Pradėjusi auginti levandas susiradau daug bendraminčių. Socialiniame tinkle „Facebook“ yra ne viena grupė, subūrusi levandų mylėtojus. Ten galima konsultuotis, pasidžiaugti, pasidalinti savo patirtimi, kelti nuotraukas. Gėlių sodinukų vežiau į rašytojo Vinco Mykolaičio-Putino gimtąją sodybą-muziejų, esantį Pilotiškių kaime. Ten vyko mano vyro parodos atidarymas, todėl nusprendžiau ta proga muziejui padovanoti levandų. Šios gėlės padėjo man susirasti bendraminčių Žemaitijoje, Dzūkijoje. Aš labai džiaugiuosi, kad vis daugiau žmonių pasiryžta auginti šį augalą, kad vis dažniau galima pamatyti prie sodybų vasarą mėlynuojančias levandas.

Kaip šį Jūsų pomėgį vertina artimieji? Gal pasitaikė tokių žmonių, kuriuos užkrėtėte savo aistra?

Šeima mano pomėgį labai palaiko ir skatina jį vystyti toliau. Kalėdoms gavau dovanų  medinį užrašą „Linos levandos“, jis bus pastatytas naujajame levandų kambaryje. Taip pat gavau rinkinius muilo ir lūpų balzamo gamybai. Rudenį skaičiau paskaitą  Šakių trečiojo amžiaus universiteto studentams. Auditorijoje pastebėjau, kad daug kas žavisi šiuo augalu – smagu sutikti bendraminčių. Man labai malonu žmonėms pasakoti apie šią iš Viduržemio regiono pas mus atkeliavusią gėlelę.  

Užsiminėte, jog meilė levandoms vis dar auga, tad kokie Jūsų ateities planai?

Šiuo metu vyras mediniame garaže ruošia levandų kambarį. Jį stengsimės įruošti Provanso stiliumi. Jau dabar turime keletą daiktų, baldų – iki levandų žydėjimo kambarys bus įrengtas. Jame galėsiu gaminti levandų muilą, lūpų balzamą, virti hidrolatą, rišti puokštes, ruošti levandų maišelius. Kiekvienam norinčiam mielai parodysiu šias iš Provanso kilusias gėles, duosiu patarimų. Jeigu augalų sodinsiu dar daugiau, būtų visai logiška savo hobį paversti nedideliu verslu – levandų kambaryje ir internetu prekiauti gaminiais, levandų žydėjimo metu su visais dalintis elegantišku šių gėlių grožiu ir nepakartojamu kvapu.

Netrukus gamta pradės busti, prasidės sodininkystės sezonas. Ką patartumėte levandomis sodą norintiems papuošti skaitytojams?

Jeigu norite auginti levandas, pirkite tikrąją levandą (lotyniškai – Lavandula angustifolia). Tai viena atspariausių rūšių, kuri žiemoja mūsų sąlygomis ir nenušąla. Auginant levandas reikia įsidėmėti, kad jos auga sausoje aukštesnėje vietoje, mėgsta nederlingą priesmėlio arba žvyringą žemę, kurioje po lietaus neužsistovi vanduo. Taip pat levandoms būtina saulė. Jos turi būti kuo daugiau. Laistyti jas reikia tik kelias dienas po pasodinimo, kol prigyja, o vėliau jų lieti nebereikia. Krūmų žiemai dengti nereikia, tik patrumpinti šakeles, nes geriausias patalas levandoms yra sniegas. Pavasarį levandos atsibunda vėlai, todėl kantriai laukite, kol jos atsibus ir sužaliuos.

Agnė Kereišiūtė

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Ar dabartinė socialinė politika skatina žmones dirbti?

klausimelis 06 02Česlovas iš Gelgaudiškio:

Gal viskas čia gerai. Blogai tikrai nėra. Ar žmogus renkasi darbą, ar socialinę pašalpą, priklauso nuo jo paties požiūrio į viską. Nemanau, kad pašalpų mažinimas paskatintų žmones labiau rinktis darbą. Čia kai kurių žmonių jau toks gyvenimo būdas. Taip žmonės yra pripratę. Mano aplinkoje nėra gyvenančių iš pašalpų. Aš pats dirbu. Dirbu nuo vaikystės. Apie jokias pašalpas negalvoju.

klausimelis 06 02 2

Einaras iš Gelgaudiškio:

Nemanau, kad nenoras dirbti susijęs su pašalpomis. Neįsivaizduoju, kaip iš pašalpos iš viso galima išgyventi. Pašalpa nedidelė, vos ant maisto užtenka. Jas didinti reikėtų. Kaip užnorinti žmogų dirbt? Čia jau nuo žmogaus požiūrio, iniciatyvos priklauso. Pažįstu tokių nemotyvuotų žmonių. Jei žmogus pabando dirbti, nepasiseka, tuomet rankas nuleidžia. Užsisėdėjusiems, nesugebantiems bendrame kolektyve dirbti, bendrauti, ypač sunku rasti darbą. O ir atlyginimai rajone yra maži. 

europos pulsas350px

 
nuoma350px 
 
 BY GPM 350px
 
pasisupkiva drauge 350px
 
sms
tu esi 350px

lt72 3