
Prie palaikymo akcijos Ukrainai gausiai jungėsi ir Šakių „Žiburio“ gimnazijos moksleiviai, kurių priekyje – šioje mokykloje jau porą savaičių besimokančios trys ukrainietės mergaitės. D. Pavalkio nuotr.
Šakių „Žiburio“ gimnazijoje penktoji pamoka praėjusį ketvirtadienį prasidėjo kitaip nei įprasta. Mokiniai rinkosi ne klasėse, o gimnazijos prieigose. Pasak gimnazijos direktorės pavaduotojos Odetos Vasiliauskaitės, dalyvauti akcijoje nebuvo jokios prievartos, kviesta prisijungti tuos mokinius, kurie nori, tačiau aikštėje rinkosi visos klasės. Susirinkusiųjų priekyje – Lietuvos ir Ukrainos vėliavos. Pastarąją laiko gimnazijoje besimokančios ukrainietės Valerija, Anhelina ir Kira.
Į mokinius pirmiausiai kreipėsi gimnazijos direktorė Jūratė Mozūraitienė, dėkojusi mokiniams už aktyvų prisijungimą prie akcijos. Ji pabrėžė, kad šiandien visas pasaulis bando palaikyti Ukrainą, o mes esame ta karta, kuri realiai karo nematė, tad virpančiu balsu linkėjo su šia žiauria realybe ir nesusidurti.
„Linkiu supratimo, kad už tai mokėsime visi. Ne tik Ukraina. Ji mokės sunkiai ir žmonėmis. Mes mokėsime lengviau, bet irgi savo kainą. Bet negailėkime to mokesčio, o gailėkim tų, kurie kovoja“, – kalbėjo J. Mozūraitienė.
Į bendruomenę kreipėsi ir gimnazijos mokinių savivaldos prezidentas Deimantas Indriūnas. Jis paragino tylos minute pagerbti žuvusius ukrainiečius, o vėliau visi kartu sušuko šūkį „Slava Ukraini!“
Užkalbinu ir šią ugdymo įstaigą lankančias bei vienoje klasėje besimokančias devintokes ukrainietes Valeriją, Anheliną ir Kirą. Tiesa, sutinka bendrauti su viena sąlyga, kad nekalbėsime apie karą, tad domiuosi, kaip joms sekasi naujoje mokykloje, kokios nuotaikos. Merginos atviros: lengva naujoje aplinkoje nėra, anksčiau niekada nėra tekę keisti mokyklos, šiek tiek trukdo ir kalbos barjeras, tačiau sako, kad jaučiasi ramiai ir gerai. Su aplinkiniais merginos bando susikalbėti tiek rusiškai, tiek angliškai, tačiau įsiliejusios į gimnazijos bendruomenę jos noriai mokosi ir lietuvių. Paklausus, ar jau gali kažką pasakyti lietuviškai, drąsiausia pasirodo Anhelina.
„Laba diena, mano vardas Anhelina. Aš kalbu ukrainietiškai. Aš nesuprantu lietuviškai. Kaip sekasi? Gerai“, – vos savaitės laiko mokslo rezultatus demonstruoja gimnazistė.
Jų klasės auklėtoja Tatjana Gaudinskienė pasakoja, kad ypač Kira turi daug nuotolinių užsiėmimų iš senosios mokyklos, tad nors jos ir naujokės, bet veiklos tikrai netrūksta.
Prie palaikymo akcijos Ukrainai prisidėjo ir savivaldybės administracijos darbuotojai. Mero Edgaro Pilypaičio pastebėjimu, nuo Antrojo pasaulinio karo nėra buvę, kad, Tarptautinių konvencijų nesilaikant, Ukrainoje bombarduojamos ligoninės, mokyklos, meno institucijos, kultūros paveldo objektai. Jis prisiminė balandžio 15-ąją, kuomet, švęsdami Kultūros dieną, keldavom kultūros vėliavą.
„Tai mums primindavo Rericho paktą, prie kurio buvo prisijungusios praktiškai visos pasaulio tautos, kurios įsipareigojusios bet kokių karinių konfliktų metu ginti paveldo objektus“, – kalbėjo meras, pridurdamas, kad iš Ukrainos per mėnesį išvyko daugiau žmonių nei šiuo metu gyventojų gyvena Lietuvoje, kad daugiau kaip pusė tūkstančio mokyklų yra sugadintos ir jose negali būti tęsiamas ugdymo procesas, o ligoninėse paslaugos yra teikiamos palatose, kurių langai užgriozdinti maišais su smėliu.
„Šiandien mes kiekvienas pagal savo išgales humanitarinę pagalba teikdami arba pervesdami lėšas organizacijoms, kurios tuo rūpinas, taip pat dalyvaujam ne ginkluotoj, bet kovoj.
Nesustokim ir toliau padėkim. Kiekvieno jūsų paaukota konservų dėžutė, vaikiški rūbeliai ar bateliai yra savotiški šoviniai ar patrankų sviediniai“, – kalbėjo meras ir dėkojo administracijos darbuotojams, prisijungusiems prie paramos akcijos Slobažansko savivaldybei, už susitelkimą padėkos žodžius tarė gyventojams, kurie aukojo daiktus, medicinos reikmenis Caritui.
Prie palaikymo akcijos antrą mėnesį su agresoriumi kovojančiai Ukrainai prisidėjo ir Barzdų, Žvirgždaičių, Slavikų seniūnijų darbuotojai, „Gulbelės“ kolektyvas, „Varpo“ mokytojai bei kiti, palaikymo žinutėmis dalijęsi socialinėse medijose.


Česlovas iš Gelgaudiškio:






