Jau šešerius metus Šakiuose gyvenanti sesuo Rubelinda užsiima ne tik savanoriška veikla, bet ir mokykloje moko tikybos. D. Pavalkio nuotr.
Kukli, pozityvios energijos kupina ir besišypsanti Šv. Vincento Pauliečio gailestingųjų seserų kongregacijos sesė Rubelinda Ada Varela Anzualdo iš Peru neseniai minėjo vienuoliško gyvenimo 25-metį. Daugiau nei pusę vienuoliško gyvenimo Lietuvoje praleidusi sesuo papasakojo apie svajonę tapti policininke ir kaip tai išaugo į vienuolystę, kaip keliai ją atvedę į Šakius ir su kokiais sunkumais čia susiduria.
Tradicijos tapo savos
Prieš šešerius metus „Draugo“ kalbinta Rubelinda tvirtino, kad Šakiuose jaučiasi itin sava ir žmonės čia pasižymi geranoriškumu. Paklausta, ar per tą laiką kas nors pasikeitė, sesuo nesvarsčiusi atsako, kad žmonės ir jų širdys nepasikeitė, tik pasikeitė ji pati, susipažino su daugiau žmonių.
„Šakiai tapo kaip namai, pripratau čia, turiu daugiau draugų, pažįstamų, labiau susigyvenau su vieta“, – pasakoja sesuo.
Dar tuomet daugelio papročių nežinojusi sesuo Rubelinda šiandien tvirtina, jog lietuviškos tradicijos tapo savos, o gyvendama bendrinės kalbos lopšyje sesuo išduoda, jog jau spėjo išmokti ir zanavykų tarmės žodžių.
„Kai gyvenau Dzūkijoje, ten krikšto tėvai ir vadinami krikšto tėvais, o čia sakote podžiai, keistai skambėjo. Arba Dzūkijoje buvau įpratusi sakyti ,,taip taip“, o dabar – ,,jo jo“, – juokiasi sesuo.
Savanorystė atvedė į vienuolystę
Paklausta apie vienuolystės kelią ir nuo ko jis prasidėjo, Rubelinda nostalgiškai šypteli ir pasakoja, jog viskas prasidėjo nuo savanorystės, tačiau ne bažnytinės. Dar besimokydama mokykloje Rubelinda pradėjo savanoriauti ir padėti vaikams, kepdavo keksiukus, kad vėliau juos parduotų, o tuos pinigus skirdavo prasčiau gyvenantiems žmonėms arba nupirkdavo jiems maisto. Sesuo tikina, kad vienuolystė nebuvo pirmas pasirinkimas, ji sako, kad visuomet galvojo, jog bus arba medicinos seselė, arba policininkė.
„Bandžiau stoti į policiją, bet mano per mažas ūgis – tuo metu reikalavimas buvo 160 cm, o mano buvo vos 155 cm“, – su šypsena pasakoja sesuo. Tuomet Rubelinda tikėjosi tapti sesele, tačiau vėliau ją pradėjo kviesti į rekolekcijas, kad susipažintų su vienuolišku gyvenimu, pamatytų, kaip gyvena vienuolės ir ką jos dirba. Rubelinda tikina, jog ją nustebino vienuolių savanoriškumas, altruizmas ir džiaugsmas, todėl ir nusprendė tapti vienuole.
Rubelindą vienuolystė atvedė į Italiją, kur sesuo mokėsi teologijos. Tačiau jai dar nebaigus mokslų, atostogų metu, vyresnioji sesuo nusprendė, kad į Lietuvą reikia pasiųsti vienuolių, kurios tarnautų Lietuvoje.
„Tuomet, motinėlei parašius laišką, atsirado savanorė, tada kita, o tada pasiūlė man per atostogas atvažiuoti čia. Aš sutikau, bet nebuvau pasiruošusi būti Lietuvoje. Norėjau grįžti į Peru ir pabaigti mokslus“, – prisimena Rubelinda.
Didžiausias iššūkis – kalba
Visgi Rubelinda nusprendė keltis į Lietuvą, čia atvykusi žavėjosi gamta, tačiau neslepia – kalbą išmokti buvo labai sunku. Tačiau save ramino: „Jei sesės iš Lietuvos gyveno Peru ir išmoko kalbą, tai viskas įmanoma.“
Lietuviškai kalbėti Rubelinda tikina išmokusi daugiausiai bendraudama su žmonėmis, lankydamasi pas juos, rašydama.
„Taip pat turėjome kursą, kurio metu per mėnesį išėjom visą knygą, susipažinau su kalba, bet neišmokau jos“, – prisimena sesuo ir pasakoja, jog, įstojus į Vytauto Didžiojo universitetą mokytis teologijos, teko nemažai savarankiškai pasimokyti kalbos, kad galėtų studijuoti. Sesuo teigia, jog visuomet labai norėjo čia savanoriauti, prisidėti gerais darbais, todėl stengėsi kalbą pramokti. Vėliau Rubelinda gavo pasiūlymą dirbti Alytaus mokykloje.
„Oi, išsigandau... Bet tuomet man pasakė, kad esu pasiruošusi, ir tada nebijojau“, – prisimena vienuolė.
Misiją įprasmina ir mokykloje
Mokytojos kelią Rubelinda tęsia ir pas mus – šiuo metu sesuo dirba Kriūkų mokykloje-daugiafunkciame centre ir moko tikybos. Kalbos barjerą sesuo išskiria kaip sunkumą mokant, tačiau sako, kad tikėjimui daug žodžių nereikia.
„Kartais mokykloje būna sunku dėl kalbos – viskam, ką norėčiau vaikams atiduoti, papasakoti, pritrūksta žodžių, bet aš tikiu, kad tikybai daug žodžių nereikia, užtenka tikėjimo“, – mintimis dalijasi Rubelinda.
Mokytojos darbas – tik viena iš veiklų. Vienuolė atskleidė, kaip atrodo seserų diena ir kokiomis veiklomis jos užsiima. Dienas jos pradeda rytmetinėmis maldomis, meditacija, rožinio kalbėjimu ir Mišiomis, religinių skaitinių skaitymu, vėliau pietauja, o tada vyksta siesta – Ispanijoje taip vadinamas popietinis miegas. Po jos – visi asmeniniai vienuolių darbai.
„Apie 17 val. renkamės maldai į namų koplytėlę, ten kalbamės apie praėjusią dieną, po to vakarieniaujame, kalbame maldas, giedame psalmes, skaitome, vėliau mokomės ir panašiai. 21–22 val. vyksta paskutinė malda ir skaitoma paskutinė dienos Evangelija“, – pasakoja sesuo.
Dirbdama mokykloje Rubelinda visgi įvardija jaunimo būrimosi į bendruomenę stygių.
„25-eri metai vienuoliško gyvenimo ir norėčiau matyti daugiau jaunimo. Jaunimą reikia pakviesti, mylėti Dievą ir jo nebijoti, gal ir manyje yra nedrąsumas ir jaunimo baimė“, – apie jaunų žmonių stoką krikščioniškose bendruomenėse sako Rubelinda.
Džiaugiasi gyvenimu Šakiuose
Vienuolė džiaugiasi gyvendama Šakiuose ir tvirtina, jog nenorėtų būti didesniame mieste. „Gal tai prigimtis, kad pati esu iš mažo miestelio, tai ir man gerai Šakiuose“, – neslepia Rubelinda.
Prieš mėnesį į Šakius atvyko dar dvi vienuolės, kurios šiuo metu adaptuojasi ir bando prisitaikyti prie kitokio klimato ir gyvenimo ritmo.
„Matau jose ankstesnę save – kuomet jos nesupranta, baiminasi, turiu vertėjauti ir mokyti kalbos. Nėra lengva. Matau, kad jos nori bendrauti, bet nesupranta ir nemoka pasakyti“, – globėjiškai prasitaria Rubelinda.
Sesuo neseniai baigė pedagogikos mokslus ir jau pradėjo mokytis vairavimo.
„Šiuo metu mano tikslas paimti į savo rankas vairuotojo pažymėjimą“, – sako Rubelinda ir daugiau tikslų sau šiuo metu neišsikelia.
Ji džiaugiasi gyvenimu čia ir jaučiasi dėkinga žmonėms, su kuriais turi užmezgusi artimus ryšius. Kaip pati sako, vienuolės yra misionierės, o jos misija Šakiuose skleisti Dievo žodį, kad žmonės gyventų kaip krikščionys ir atrastų tikėjimą.
„Gal nebūsiu čia 50 metų, gal nebūsiu čia palaidota, bet tarnausiu ir atiduosiu tiek, kiek galiu“, – ryžtingai sako vienuolė iš tolimosios Peru.
„Šakiai tapo kaip namai, pripratau čia, turiu daugiau draugų, pažįstamų, labiau susigyvenau su vieta“, – pasakoja sesuo.
Dar tuomet daugelio papročių nežinojusi sesuo Rubelinda šiandien tvirtina, jog lietuviškos tradicijos tapo savos, o gyvendama bendrinės kalbos lopšyje sesuo išduoda, jog jau spėjo išmokti ir zanavykų tarmės žodžių.
„Kai gyvenau Dzūkijoje, ten krikšto tėvai ir vadinami krikšto tėvais, o čia sakote podžiai, keistai skambėjo. Arba Dzūkijoje buvau įpratusi sakyti ,,taip taip“, o dabar – ,,jo jo“, – juokiasi sesuo.
Savanorystė atvedė į vienuolystę
Paklausta apie vienuolystės kelią ir nuo ko jis prasidėjo, Rubelinda nostalgiškai šypteli ir pasakoja, jog viskas prasidėjo nuo savanorystės, tačiau ne bažnytinės. Dar besimokydama mokykloje Rubelinda pradėjo savanoriauti ir padėti vaikams, kepdavo keksiukus, kad vėliau juos parduotų, o tuos pinigus skirdavo prasčiau gyvenantiems žmonėms arba nupirkdavo jiems maisto. Sesuo tikina, kad vienuolystė nebuvo pirmas pasirinkimas, ji sako, kad visuomet galvojo, jog bus arba medicinos seselė, arba policininkė.
„Bandžiau stoti į policiją, bet mano per mažas ūgis – tuo metu reikalavimas buvo 160 cm, o mano buvo vos 155 cm“, – su šypsena pasakoja sesuo. Tuomet Rubelinda tikėjosi tapti sesele, tačiau vėliau ją pradėjo kviesti į rekolekcijas, kad susipažintų su vienuolišku gyvenimu, pamatytų, kaip gyvena vienuolės ir ką jos dirba. Rubelinda tikina, jog ją nustebino vienuolių savanoriškumas, altruizmas ir džiaugsmas, todėl ir nusprendė tapti vienuole.
Rubelindą vienuolystė atvedė į Italiją, kur sesuo mokėsi teologijos. Tačiau jai dar nebaigus mokslų, atostogų metu, vyresnioji sesuo nusprendė, kad į Lietuvą reikia pasiųsti vienuolių, kurios tarnautų Lietuvoje.
„Tuomet, motinėlei parašius laišką, atsirado savanorė, tada kita, o tada pasiūlė man per atostogas atvažiuoti čia. Aš sutikau, bet nebuvau pasiruošusi būti Lietuvoje. Norėjau grįžti į Peru ir pabaigti mokslus“, – prisimena Rubelinda.
Didžiausias iššūkis – kalba
Visgi Rubelinda nusprendė keltis į Lietuvą, čia atvykusi žavėjosi gamta, tačiau neslepia – kalbą išmokti buvo labai sunku. Tačiau save ramino: „Jei sesės iš Lietuvos gyveno Peru ir išmoko kalbą, tai viskas įmanoma.“
Lietuviškai kalbėti Rubelinda tikina išmokusi daugiausiai bendraudama su žmonėmis, lankydamasi pas juos, rašydama.
„Taip pat turėjome kursą, kurio metu per mėnesį išėjom visą knygą, susipažinau su kalba, bet neišmokau jos“, – prisimena sesuo ir pasakoja, jog, įstojus į Vytauto Didžiojo universitetą mokytis teologijos, teko nemažai savarankiškai pasimokyti kalbos, kad galėtų studijuoti. Sesuo teigia, jog visuomet labai norėjo čia savanoriauti, prisidėti gerais darbais, todėl stengėsi kalbą pramokti. Vėliau Rubelinda gavo pasiūlymą dirbti Alytaus mokykloje.
„Oi, išsigandau... Bet tuomet man pasakė, kad esu pasiruošusi, ir tada nebijojau“, – prisimena vienuolė.
Misiją įprasmina ir mokykloje
Mokytojos kelią Rubelinda tęsia ir pas mus – šiuo metu sesuo dirba Kriūkų mokykloje-daugiafunkciame centre ir moko tikybos. Kalbos barjerą sesuo išskiria kaip sunkumą mokant, tačiau sako, kad tikėjimui daug žodžių nereikia.
„Kartais mokykloje būna sunku dėl kalbos – viskam, ką norėčiau vaikams atiduoti, papasakoti, pritrūksta žodžių, bet aš tikiu, kad tikybai daug žodžių nereikia, užtenka tikėjimo“, – mintimis dalijasi Rubelinda.
Mokytojos darbas – tik viena iš veiklų. Vienuolė atskleidė, kaip atrodo seserų diena ir kokiomis veiklomis jos užsiima. Dienas jos pradeda rytmetinėmis maldomis, meditacija, rožinio kalbėjimu ir Mišiomis, religinių skaitinių skaitymu, vėliau pietauja, o tada vyksta siesta – Ispanijoje taip vadinamas popietinis miegas. Po jos – visi asmeniniai vienuolių darbai.
„Apie 17 val. renkamės maldai į namų koplytėlę, ten kalbamės apie praėjusią dieną, po to vakarieniaujame, kalbame maldas, giedame psalmes, skaitome, vėliau mokomės ir panašiai. 21–22 val. vyksta paskutinė malda ir skaitoma paskutinė dienos Evangelija“, – pasakoja sesuo.
Dirbdama mokykloje Rubelinda visgi įvardija jaunimo būrimosi į bendruomenę stygių.
„25-eri metai vienuoliško gyvenimo ir norėčiau matyti daugiau jaunimo. Jaunimą reikia pakviesti, mylėti Dievą ir jo nebijoti, gal ir manyje yra nedrąsumas ir jaunimo baimė“, – apie jaunų žmonių stoką krikščioniškose bendruomenėse sako Rubelinda.
Džiaugiasi gyvenimu Šakiuose
Vienuolė džiaugiasi gyvendama Šakiuose ir tvirtina, jog nenorėtų būti didesniame mieste. „Gal tai prigimtis, kad pati esu iš mažo miestelio, tai ir man gerai Šakiuose“, – neslepia Rubelinda.
Prieš mėnesį į Šakius atvyko dar dvi vienuolės, kurios šiuo metu adaptuojasi ir bando prisitaikyti prie kitokio klimato ir gyvenimo ritmo.
„Matau jose ankstesnę save – kuomet jos nesupranta, baiminasi, turiu vertėjauti ir mokyti kalbos. Nėra lengva. Matau, kad jos nori bendrauti, bet nesupranta ir nemoka pasakyti“, – globėjiškai prasitaria Rubelinda.
Sesuo neseniai baigė pedagogikos mokslus ir jau pradėjo mokytis vairavimo.
„Šiuo metu mano tikslas paimti į savo rankas vairuotojo pažymėjimą“, – sako Rubelinda ir daugiau tikslų sau šiuo metu neišsikelia.
Ji džiaugiasi gyvenimu čia ir jaučiasi dėkinga žmonėms, su kuriais turi užmezgusi artimus ryšius. Kaip pati sako, vienuolės yra misionierės, o jos misija Šakiuose skleisti Dievo žodį, kad žmonės gyventų kaip krikščionys ir atrastų tikėjimą.
„Gal nebūsiu čia 50 metų, gal nebūsiu čia palaidota, bet tarnausiu ir atiduosiu tiek, kiek galiu“, – ryžtingai sako vienuolė iš tolimosios Peru.
Milda Čebanauskaitė
Česlovas iš Gelgaudiškio:
